Pokalbyje su kolege Neringa Kažukauskaite kino kritikas, rašytojas Narius Kairys sako, kad rašančio žmogaus vienas iš malonumų ir kančių yra nuolat reflektuoti apie patį rašymo procesą. "Aš labai norėčiau jausti tą rašymo malonumą, norėčiau, kad būtų kitaip, bet yra, kaip yra." 

Ir linksmai, ir su ypatingu dėmesiu bei atidumu detalėms apie Kalėdinės eglutės kelią iki mūsų namų pasakoja kaip tik prieššventiniu laikotarpiu kino teatruose pasirodęs Arturo Jedvokimovo režisuotas dokumentinis filmas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“. Pavadinime užkoduota, kad tai nėra paprasta televizinio formato dokumentika, bet ir tam tikras apmąstymas, kuriame Kalėdų eglutė yra ne vien namų dekoracija, bet ir kažkas daugiau. Filmas tarytum iškonstruoja dalimis visą ilgą procesą, apie kurį dauguma, galima numanyti, jog net nesusimąstom. 

„Gardutė“, visų pirma, žinoma, yra moderni pasaka - pastarosios motyvus jame atpažinti nėra sunku. Dvi gyvenimo nuskriaustos pelenės išsiruošia į savo svajonių puotą. Ten jas pasitinka piktoji ragana, princas ant bulvių plokštainio, o jų draugystės laukia išbandymai.  Pasakišką atmosferą sustiprina ir fone vis nuskambančios sutartinės - kiek ekscentriškas pasirinkimas, o kartu -  jų vietoje sunku įsivaizduoti ką kito.

XXI amžiuje vaizdo kamera tapo itin stipriu ginklu konfliktinėse ar karo zonose visame pasaulyje. Nufilmuota medžiaga atsiduria įvairiausiuose internetuose kanaluose, neretai – ir kino festivaliuose (nacionaliniuose ar tarptautiniuose). Filmai gali būti labai tendencingi, tiesmuki, rėkiantys ir meldžiantys pagalbos arba atvirkščiai: poetiniai, tylesni, nes gali būti, kad didžiausias karo siaubas slypi detalėse ir pasirinktame kameros rakurse.