Kino teatre. Apie kabutėse filmą ("Valentinas už 2rų")

Žiūrint „Valentiną už 2rų“ mano gyvybei buvo iškilęs rimtas pavojus. Rizikavau būti pasiglemžtas vakumo, kuris ekrane vėrėsi su kiekviena minute, kiekvienu „dialogu“ (taip, kabutėse) ir kiekvienu „siužetiniu posūkiu“ (irgi kabutėse). Užmigti kino teatro kėdėje apgaubtam spengiančios ekrano tylos būtų buvusi saugiausia išeitis. Deja, to padaryti nepavyko: arba kalti sumokėti pinigai už bilietą, arba pažadas parašyti filmo recenziją, arba (greičiausiai) naivus savęs tikinimas, kad turiu pažiūrėti dėl bendro intereso – juk lietuviškas kinas. Blogiausia, jog filmas manęs net nepiktino. Nes tavęs negali piktinti tai, ko nebuvo.

O kas buvo? Buvo gražiuose interjeruose, tarp raudonmedžio komodų ir baltų liustrų,  nufilmuotų žmonių. Kaip ir pirmame „Valentinas vienas“ buvo radijo, picerijos, mineralinio vandens ir kitų prekių reklamos. Buvo lietuviškos muzikos, kuri – reikia-nereikia – skambėjo visur. Buvo kelios sekundės nejuokingos saviironijos, kuomet veikėjas žiūri per televizorių „Valentiną vieną“ ir stebisi, kas kuria tokias nesąmones. Buvo (netgi!) jo didenybė Paralelinis Montažas. Tiesa, panašėjęs į tokio montažo parodiją, kai nuo vienos scenos prie kitos šokinėjama taip staigiai, lyg kas spaudytų distancinį pultelį. 

Vaidas Baumila ir Agnė Jagelavičiūtė buvo. Tiksliau, labiau buvo jų abiejų krūtinės. Buvo trijulė iš radijos stoties, laidžiusi „juokus“ apie Valentino dieną ir seksą, atsiprašau – apie „tra-ta-ta“. Dar buvo keli aktoriai – Vidas Petkevičius, Vaidotas Martinaitis, Asta Baukutė, Algirdas Gradauskas, kurie kūrė savo personažus nepakeliamai sunkiomis, (gero) scenarijaus nebuvimo, sąlygomis. Buvo ir aktorė Karina Stungytė, kuri tvarkėsi su vienintele „siužetine“ užduotimi – rėžtis į Baumilos automobilio subinę, o paskui išdulkinti Baumilą. Du kartus. Buvo žanre pasiklydusios Jurgos Jurkutės „vaidinamos“ neištikimos žmonos ašaros. Nebuvo tik Vytauto Šapranausko, pirmame darbe įkūnijusio Valentiną. Nes Valentinas, kaip pabaigoje pasako Jurkutės „personažas“, paprasčiausiai Išėjo. Ir čia jau metafizika.

Jeigu per „Valentiną vieną“ keliose vietose nuoširdžiai juokiausi, tai naujasis Lietuviško Kino Atgimimo Šauklių (jie taip save vadina) prodiuserių (jie čia svarbiausi) Donato Ulvydo ir Žilvino Naujoko darbas panašus į išvirkščią situacijų komediją, kurios „juokingiausiose vietose“ norisi verkti. Kad situacijų komedija remiasi ryškiais tipažais, kūrėjai, rodos, įsisamonino. Tik neįsisąmonino, kad nepakanka juos suleisti į vieną patalpą ir žiūrėti kas gausis. Su juos įkūnijančiais aktoriais – o dievai! – dar reikia ir dirbti.

„Valentine už 2rų“ susiduriame su karjeristu politiku, jo jaunute meiluže, gražuole žmona, su psichologu, kurio kabinete ant kušetės virkauja pagyvenęs vyras, prisipažįstantis, jog nebemyli savo žmonos, taip pat žvaigžde Vaidu Baumila, kuris vaidina Vaidą Baumilą, ir elitine prostitute, kuri, pasirodo, tėra studenčiokė. Žodžiu, su spalvingu spektru veikėjų, kurie eilinėje holivudinėje komedijoje dar sudėliotų įdomesnį siužetinį viražą ir išspaustų šypseną, tačiau tik ne lietuviškoje. Šypseną nuo veido kaip mat nupučia medinis tekstas ir Pauzės. Jos tokios nepadoriai ilgos, kad į priekį gali numatyti bent tris ėjimus, o tada sėdėti ramiai kėdėje ir apžiūrinėti minėtus baldus ekrane.

Taip, užmigti būtų buvęs saugiausias variantas. Dabar nukentėjau. 

Kadrai iš filmo "Valentinas už 2rų" (filmo kūrėjų archyvo nuotr.).