„KP“. Penkios lietuviškos istorijos „iš gyvenimo“?

„Kino pavasaris“ prie žemės stengiasi prispausti filmų gausa – kad kiekvienam būtų pagal norus ir pageidavimus. Kartu intensyviai plečiasi ir lietuviškų filmų programa – vaidybiniai, dokumentiniai, eksperimentiniai, trumpametražiai ir ilgametražiai, premjeros ir jau spėję „prasisukti“ reguliariajame teatro repertuare kūriniai. Pasak organizatorių – 42 vienetai. Pasiūla, žinoma, niekam netrukdo – nei žiūrovams, kurių dalis į kino teatrus galbūt eina tik dvi savaites per metus, nei tuo labiau patiems kūrėjams. O štai atrankos kriterijai ir programų sudarymo principai vis dar lieka probleminiu festivalio (ir visų festivalių; šį problema regima ne vien tik KP) klausimu.

Problemiškumą gerai iliustruoja penkioms vaidybinėms trumpametražių lietuvių filmų premjeroms skirta programa „Trumpos istorijos“. Jei teiginį, kad surinkti filmai yra „penkios istorijos iš gyvenimo“, laikysime nepakankamu kriterijumi programos sudarymui, turėsime labai specifinį kratinį, susidedantį iš lygiai vieno filmo, kurį turbūt jau būtų galima priskirti prie profesionalių darbų. Greta – trys studentiški kūriniai, „studentiško filmo konkurso“ (dar trys jo atstovai „įmesti“ į kitą programą) dalyviai. Ir dar vienas režisieriaus-mėgėjo (nepaisant to, kad jis savo statusą jis pelnęs darbais – pripažinkime, tai vis tiek atskira kategorija) filmas. Savaime suprantama, kad kiekviena kategorija teoriškai reikalautų atskiro vertinimo – ar galima studentiškiems etiudams (dažnai – mėginimams, bandymams, rūpinčių temų eskizams) taikyti profesionaliems kino kūrėjams skirtus reikalavimus? Galų gale, ar ne geriau kiekvienam filmui rasti lygiavertes „terpes“, kuriose jie ir turėtų būti pristatomi?

Tado Vidmanto „Kadagio gatvė“ – minimalistinė „vienos nakties“ istorija. Apie Patriką, kas naktį į namus parsivedantį vis kitą moterį. Iki tol, kol viena parsivestųjų neužstringa jo vonioje. Tada sugedusi spyna tampa susipažinimo priemone, akstinu permąstyti savo poelgius, nauja patirtis – profesinio įkvėpimo šaltiniu ir taip toliau. Žodžiu – miniatiūrinė gyvenimą keičianti (o gal ir ne) patirtis, nepretenzinga ir be didesnių moralų, su standartinių charakterių apmatais (net ir „lavonai spintoje“ čia standartiniai), kurie vaidina jiems skirtą situaciją – filmas tuo ir primena primityvokas sentencijų knygas apie tai, kaip svarbu apsidairyti ir pakeisti savo gyvenimo būdą kol nevėlu. O mėgėjiškumo ausys ryškiausiai ir lenda iš už aktorių – tiksliau, režisieriaus darbo su aktoriais – nugarų. Sakoma, kad žiūrovas labai imlus melui balse – todėl esame reiklesni lietuvių aktorių vaidybai. Kai tą patį melą „pagauni“ tau svetima kalba – jau ir visai negerai.

O štai studentai įžengė į provincijos kriminalinių paribių erdves. Ta proga gavome dozę lietuviškos „černuchos“. Nors, užbėgant už akių, tai, kad leidžiamasi ne vien į egzistencinių abstrakcijų temas, savaime nėra blogas ženklas. Kęstučio Kuskio „Džaninoje“ į varganas septyniolika filmo minučių sutalpinami visi įmanomi rajoninio laikraščio nusikaltimų skilties scenarijai. Pretenzingo vardo pagrindinės herojės gyvenime vietą randa ir smurtaujantis vyras, ir nutrūkę ryšiai su dukterimis (šios atstovauja technologinio pasaulio sugadintas aukas ir iš rankų nepaleidžia telefonų), ir nepilnamečių nėštumas, ir kontrabandinė veikla su narkotikų prekeiviais, ir gerokai jaunesnis meilužis (kuris, savaime suprantama, su Džanina tik dėl savanaudiškų tikslų), ir išduodantys draugai. Tik filmo „kulminacijos taško“ metu, skambant bravūriškam garso takeliui, imi galvoti, kad filmas, matyt, turėjo būti  rodomo gyvenimo būdo parodija. Galbūt ne itin grakšti, kai vietoje bandymo išsiaiškinti, apie kokius reiškinius norima kalbėti (visai nesvarbu, kokiu tonu tai daroma) – t.y. atlikti analizuojamo socialinio sluoksnio „skerspjūvį“ – nueinama lengviausiu standartinių poelgių kratinio keliu. Studentiškų kriminalinių grupių temą pratęsia ir Dariaus Šilėno „Gatvės vaikai“ – istorija apie našlaičių gaują, ir vienintelę jos narę merginą, sugalvojusią tą gaują palikti. Iš esmės – jaunimui apie jaunimą, su gražiais veidais, meile, gėrio pergale (kad ir laikina) prieš blogį, nusikaltimais, susišaudymais, trilersūnumis-globos-namų-direktoriais ir prekiautojais žmonėmis. Tik šįkart jau visai rimtai.

Giedriaus Tamoševičiaus „Niekada nežinai“, sukurtas remiantis Danutės Kalinauskaitės novele, į ekraną sugrąžino lietuvių kino grandą Juozą Budraitį. Jo herojus – garbaus amžiaus garsus rašytojas – ruošiasi vykti į filmavimo aikštelę, kurioje gims jo novelės įkvėptas filmas. Tačiau rašytojo kasdienybę apverčia ant durų slenksčio pasirodžiusi dukra (praeitis, ateitis, likimo pirštas – kaip tik norite), apie kurią jis nieko nežinojo. Taip prasideda lietuviška (meta)fizinė kelionė su užmoju kalbėti apie likimą, atsitiktinumus, praeities įvykius ir tai, kaip jie gali pakeisti ateitį. Tačiau tarpas tarp taško A (atradimo) ir taško B („nušvitimo“) taip ir lieka ne iki galo užpildytas. Draugystė lyg ir mezgasi, ir čia pat – sustoja, o simbolišką savų vertybių skalės perkainavimą kažkodėl ryškiausiai įprasmina sentimentalūs monologai apie gimtąsias šaknis kaimo bakužių fone.

Vis dėlto svarbiausiu programoje išlieka jaunų profesionalų darbas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (rež. Ernestas Jankauskas), dėmesį atkreipiantis į dabartinių „euronašlaičių“ kartą. Emigrantų, jų paliktų vaikų istorijos, nors, tiesa, jau buvo aktualizuotos Jūratės Samulionytės filme „Laikinai“, vis dar sunkiai randa vietą teminiame lietuvių kino filmų spektre.

„Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ dėmesio centre – emigrantų tėvų su teta paliktos šešiametės Mildos ir jos „draugystės“ su raudonplauke „privačia dingusių tėvų detektyve“ istorija.  Raudonplaukei detektyvei keliu per žalias pievas bevedant nuo Anglijos karalienės „nukentėjusią“ Mildą (puikus mažosios aktorės Mijos di Marco ir Gabijos Siurbytės tandemas) į „gelbėjimo misiją“, filme jungiasi visų paliktų vaikų istorijos ir spalvingas pasaulis, matomas tik vaiko akimis. Tik tas „vaiko akimis“, panašu, ir nulėmė filmo nuklydimą į vaikiškąją pusę – infantiloką istoriją, labiau koncentruotą ne į palikto vaiko (ar tų, kurie jį augina) vidų ar net ir patį „euronašlaičių“ reiškinį, bet į magišką mažos mergaitės kelionę, kuriai ir pritrūko „gelmės“.

Raiški ir nuosekli filmo forma, kuriai, matyt, būtų galima pritaikyti magiškojo realizmo terminą (žiūrovui vizualinis spendimas tikriausiai kels šiokias tokias asociacijas su „Amelija ir Monmartro“), be abejonės, yra stiprioji filmo pusė. Maksimaliai išnaudojant galimybes ir  (tikriausiai) pralenkiant turėtas finansines galimybes, stebuklinė filmo erdvė, įtraukianti net ir netikėtus objektus  (pavyzdžiui, „kosminė“ Čiauškučio darželio žaidimų aikštelė, virtusi policijos nuovada), „įkurdinama“ kažkur toli nuo miesto esančioje lietuviškoje provincijoje – ten, kur visada ir viskas buvo įmanoma. O ir lietuvių kinas be pasakų ir be vaikų gyvuotų gana sunkiai.