Atnašos konceptualumui, arba ką Emilija Škarnulytė regėjo rūke

Maršrutas. Oberhauzenas-Kaunas-Vilnius-Roterdamas. Tokią kelionę sukorė paskutinis Emilijos Škarnulytės kūrinys „Aldona“. Prieš dvejus metus Oberhauzene įvyko jo premjera. Vėliau Kauno kino festivalis surengė menininkei skirtą programą „Regėjimai“. Beveik tuo pačiu metu „Vilniaus kino šortuose“ „Aldona“ gavo specialų žiuri prizą, o pavasarį nugulė į „Kino pavasario“ lietuviškų trumpametražių filmų programą. Neseniai šis autorės darbas pateko į Roterdamo kino festivalį (tiesa, kitu pavadinimu – „The Footstones in Night Writing“), o programa „Regėjimai“ dar kartą užklydo į ŠMC kino salę. Šis maršrutas privertė atkreipti dėmesį į kūrėją. Juolab kad visada domino paribiuose vaikštantys menininkai. E. Škarnulytė – ir formos, ir žanro, ir geografijos prasme. 

Kas tai? Kinas ar videomenas? Klausimas, kuris vis dar verčia gūžtis meno kritiką Lietuvoje. Nes panašių atvejų kaip Škarnulytės – ne vienas. Lietuviškų kino festivalių programose buvo rodyti Deimanto Narkevičiaus (atskira retrospektyva Kauno kino festivalyje, „Draudžiami jausmai“ kino ekranuose), Rudolfo Levulio („Diskoteka“), Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės („Ežerų dugne“) kūriniai. Kas jie – filmai ar video darbai? Jei festivalis kino, tuomet filmai? Jei rodomi galerijoje, tuomet videomenas? Žinoma, erdvė, kurioje kūrinys demonstruojamas, svarbi apibrėžiant jo žanrą, tačiau nėra lemiama. Dažnai girdžiu sakant, kad Narkevičiaus kūriniai labai kinematografiški (Audriaus Kemežio indėlis). Bet ne visus galima vadinti filmais. „Draudžiami jausmai“ arčiau kino (naratyvas, personažai), bet „Kaimietis“, „Genties išnykimas“, „Gyvenimo vaidmuo“, „Matrioškos“ ar „Ausgeträumt“ – jau kitos kraujo grupės darbai. Be erdvės, kur jis rodomas, videomeną nuo kino skiria ir kiti bruožai. Tai nenaratyviška, performatyvi, skaitmeniška, mediją atidengianti meno forma. 

Pinklės. Daugeliui kino festivalių nerūpi apibrėžimai. Jiems viskas, ką rodo, yra kinas. Jie kviečia žiūrėti minėtų kūrėjų filmų. Taip sukuria žiūrovo lūkesčių horizontą. Čia pat jį sugriauna. Po peržiūrų išgirsi: „keistas filmas“, „nieko nevyksta“, „dešimt minučių rodo vieną tašką“, „nuobodu“, „nieko nesupratau“. Pasaulinio lygio kino festivaliuose tokių nesusipratimų nėra. Jie turi specialias programas, kuriose vyksta avangardinių, eksperimentinių filmų, videomeno, video instaliacijų peržiūros. Dažnai žiūrovai kviečiami ne tik į kino sales. Į galerijas – taip pat.

Berlyno kino festivalyje vyksta paralelinė „Forum Expanded“ programa. Torontas turi programą „Wavelengths“. Roterdamas – „Spectrum“. Niujorko kino festivalis – „Views from the Avant-Garde“. Lietuvoje panašia linkme ėjo tik Kauno kino festivalis. Kiti arba apskritai vengia tokių kūrinių, arba viską suplaka į vieną programą-mišrainę. Taip paspendžia žiūrovams apibrėžimų, sąvokų, nuomonių, įspūdžių ir vertinimų pinkles.

Kontekstai. Nuo ištakų – 7 deš. videomeno – Emilijos Škarnulytės darbai tolokai. Kaip tolokai ir apskritai šiuolaikinis videomenas. Jis vis dažniau atsisako drąsių formos ieškojimų (viskas surasta ir išrasta?). Privengia idelogijos, sistemos, institucijų kritikos. O juk vos tik užgimęs priešinosi bet kokiam politiniam korektiškumui. Šiandien videomene mažiau radikalumo. Linkstama į gryną estetizmą ir – vis dar – konceptualumą. Jei neaišku, ką videodarbu norima pasakyti, visada atidžiai perskaitykite jo ilgą ilgą pavadinimą. Arba pasikliaukite visada po ranka esančiu išsamiu katalogu, aprašu, autoriaus komentaru, synopsiu, paaiškinimu. Nenustebkite, jei sąvokos perspjaus patį kūrinį. Ir, prašau, nedėkite lygybės ženklo tarp konceptualumo ir šiuolaikinio meno. Taip manyti buvo madinga prieš gerus trisdešimt metų.

Štai: vieno iš Škarnulytės darbo „38-oji šiaurės horizontalė“ aprašymas skelbia: „Tai analitinė realybės vizija, kuri pasakoja apie Pietų Korėjos socialinę bei politinę situaciją po to, kai 2010-aisiais ją bombardavo Šiaurės Korėja“. Skambu. Čia ir „analizė“, ir „vizija“, ir „pasakojimas“, ir „socialinė bei politinė situacija“. Tačiau videodarbas – penkios minutės statiškų kinošnų kadrų – nepasiūlo pjūvio, neatlieka analitinio judesio. Yra objektyvus žvilgsnis į urbanistikos paženklintą kraštovaizdį. Jei neperskaitei aprašymo, vargu, ar suprasi kontekstą. Atsiras laisvės savam regėjimui ir interpretacijai. Kas, be abejo, nėra blogai.

Peizažai. Jie autorei įdomiausi. Mažiau – Lietuvos, daugiau – tolimesnių kraštų. Kaip prisipažįsta menininkė, į kraštovaizdžius žiūri antropologiškai. Tačiau jie išvalyti nuo žmonių. Tėra jų palikti pėdsakai. Pavyzdžiui, darbe „Song-do“ vietoje garsiai žmogaus (pranašo) tariamų žodžių, matome tik titrą už kadro čirškiant paukščiams. Autorės videodarbuose regime gamtos ir žmogaus susitikimo taškus. Kasyklos ties šiaurės ašigaliu („Tuščiavidurė žemė“), utopinių statybų Kinijoje reliktai („Song-Do“), urbanistiniai artefaktai Pietų Korėjoje („38-oji šiaurės horizontalė“) – tai žmogaus intervencijos į žemę (gamtą) ženklai. Jie fiksuojami statiškai, ilgais planais, lėtai. Skambant minimalistinei muzikai. Medituojama. Giliau gali kirbėti ekologinė potekstė, švystelti metafizikos atšvaitas. Bet nebūtinai. 

Projektas. Ne bet koks, o meninis. Taip vis dažniau (o gal reiktų sakyti – vis dar) vadinami šiuolaikinio meno objektai. Kad gimtų projektas, reikia kelių žmonių. Kuo komanda tarptautiškesnė, tuo geriau: daugiau matymo kampų, skirtinga patirtis, įvairesnis skonis. O kad viskas lydytųsi bent į šiek tiek vieningą idėją, reikia meninių dirbtuvių. Taigi meninis projektas gali gimti labai greitai – po savaitės. Arba lėtai – po dviejų savaičių. Kartais, pasitaiko, visai negimti. Žiūrint kai kuriuos Emilijos Škarnulytės videodarbus, šio žodžių junginio – „meninis projektas“ – negalėjau išmesti iš galvos. Nežinau, kam labiau ne į naudą: Škarnulytei ar man. 

Rūkas. Jis sklaidosi darbuose, kurie kurti Lietuvoje. „Dingusio miesto slėnyje“, rodos, nieko daugiau nėra, tik rūkas. Raigardo slėnis: upės vingis, lankos, pelkės, medžiai, krūmynai. Viską, kaip neatšaukiama jėga, aptraukęs pilkas šydas. Rega beveik bejėgė. Reikalingas regėjimas. O čia jau vaizduotės, pasąmonės valdos. Apie ką „Dingusio miesto slėnis“? Aprašas sako, kad apie Raigardo slėnį tapiusį Čiurlionį, apie lietuvių legendas, kuriose minimas slėnyje stovėjęs miestas. Taigi kūrinys apie nesatį, neregėjimą, neegzistenciją, nebuvimą. Arba apie tokį buvimą, kuris yra tik žmogaus (menininko) viduje: Čiurlionio, Škarnulytės, žiūrovo.

Rūku prasideda ir „Aldona“. Rūkas čia – beveik metafora. Rodoma akla moteris Aldona, autorės močiutė. Ji vaikšto Grūto parke, čiuopia metalinį Lenino kelį, jo nosį, glosto šaltą Stalino švarko skverną. Liečia tai, kas liko iš sistemos, atėmusios jai matymą. Pabaigos titras praneš: Aldona regėjimo neteko sprogus Černobylio atominei elektrinei. Tai skaudus kūrinys. Tačiau jis ir magiškas. Tai vaizdo pasaka. Apie ką ji? Apie tikrąją karalienę, kurios rūmai yra medinis namas šalia Grūto parko. Kurios „priešai“ seniai įklimpę į samanas. Karalienės regalijos – alyvinių obuolių lupenos. Trąša samanoms ir medžiams, ilgainiui užstosiantiems „didvyrių“ galvas. Man tai geriausias Emilijos Škarnulytės kūrinys. Kinematografiškiausias. Konceptualus. Asmeniškas. Jame yra vidinis montažas, struktūra, antras dugnas.

Wonjin. Taip darbe „Song-do“ vietinis Pietų Korėjos pranašas vadina blogą lemiantį ženklą žmogaus likime. Jei tavo likime įrašyta „wonjin“, gero nelauk. Kodėl tą prisiminiau ir miniu? Nė pats nežinau. Tebūnie dėl konceptualumo. 

Nuotraukose - videodarbų "Dingusio miesto slėnis", "Song-Do", "Aldona" kadrai.