Pirmas dublis…ir nė vieno nereikalingo kadro
Vakar Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti naujas lietuviškas ilgametražis filmas - režisierės Linos Lužytės “Amžinai kartu”. Neabejojame, kad filmas sulauks ne vienos jį vertinančios recenzijos, o kol kas lfc.lt svetainėje atgaiviname rubriką “Pirmas dublis”, kurioje publikuojame “karštas”, spontaniškas nuomones. Kino kritikės, televizijos žurnalistės Izoldos Keidošiūtės paprašėme pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais apie naują filmą. Štai ką ji mano apie “Amžinai kartu”:
-- Režisierė Lina Lužytė savo filmuose nebando laužyti savo moteriškos prigimties ir geba sukurti absoliučiai universalų savo paprastumu, labai talentingą kiną. Net stebina, kad “Amžinai kartu” – tai jos net trečioji sėkmė kine. Matėme ironiškai žaismingą trumpą istoriją trumpametražiame filme ,,Jau puiku, tik dar šiek tiek”, net stulbinantis savo įtaigumu, tragikomiškumu yra Baltarusijoje filmuotas režisierės dokumentinis filmas ,,Igruški”.
Pirmą kartą po ilgo laiko filme “Amžinai kartu” aš pamačiau lietuvišką, paprastai pasakotą normalią istoriją, be jokių pseudo išmintingų sentencijų, iš piršto laužtų siužetinių linijų, primesto manieringumo. “Amžinai kartu” istorija pripildyta konkrečių problemų, ji pulsuoja tikrais jausmais, aistra, neviltimi, ašaromis. Paprasta tai nereiškia, kad ji banali. Žiūrint filmą “Amžinai kartu” nuolat jauti, kad kūrinys turi paslaptį, antrą dugną. Būtent tuo prieš gerą dešimtmetį mus pribloškė naujoji rumunų filmų banga. Jų herojus slėgė kasdieninės konkrečios problemos, bet jie buvo unikalūs ir universalūs. “Amžinai kartu” pasakoja apie sudėtingus vyro ir žmonos santykius, slegiančius, verčiančius kentėti dukrą, apie elementarų nesugebėjimą susikalbėti. Ir čia, be abejo, puikus L. Lužytės pagalbininkas yra žinomas rumunų operatorius Olegas Mutu. Ilgi, be jokio dirbtinio grožio kadrai, paprasta, išskirtinai realistinė pasakojimo maniera…Ir nė vieno nereikalingo kadro ar įkyraus rakurso.
Nuolat girdime balsus, kad mūsų lietuvių aktoriai nemoka vaidinti. Filme “Amžinai kartu” nėra blogai vaidinančių aktorių, nors kai kurie jų pasirodo vos akimirkai. Ir tai dar kartą patvirtina banalią tiesą - taip yra todėl, kad filmą kuria režisierė. Ir jos nuopelnas, kad vaidintis beveik visuose naujausiuose lietuviškuose filmuose D. Gavenonis dar kartą įtikina savo talento daugiabrauniškumu (kiekviename filme jis visiškai kitoks) ir charizma, kurios galėtų ir kai kurios Holivudo žvaigždės pavydėti. Šiame filme jis mažakalbis, santūrus ir, regis, nepaisant visko, mylintis savo įkyrią, tobulo gyvenimo siekiančią žmoną. Puikiai suvaidintas ir tiesiog normalus personažas. Na, ir pagaliau savo talento vertą vaidmenį filme “Amžinai kartu” gavo Gabija Jaraminaitė. Jos herojė - tai visa jausmų gama: įtarumas, isterika, neviltis, keršto jausmas, pedantiškas tobulybės siekimas. Pagaliau, turbūt po Ingos Mickytės A. Žebriūno “Gražuolėje” - nematyta mūsų kine talentinga mergaitė Eila Grybinaitė, kuriai beveik be žodžių teko suvaidinti beveik nevaikiškas mergaitės, kuriai įkyrėjo tėvų santykiai , mamos kontrolė, emocijas ir apskritai paauglėjantiems vaikams būdingą nepasitenkinimo jausmą. Atrodo, atpažįstama, o kartu tokia graudžiai juokinga yra apsikabinimo su psichologe, kurią vaidina Rasa Samuolytė, scena. Filmo pabaigos kulminacija, herojės ašaros leidžia pagalvoti, kad turbūt kažkas pasikeis šeimoje, su kuria susipažinome. Tačiau režisierė išmintingai nebando mums įbrukti kokių nors receptų ar atsakymų, kas bus toliau. Nors, anot filmo anonso, pagrindinės herojės „scenarijuje nelaimingų žmonių negali būti“, mes galime susikurti daugybę šios istorijos tęsinių ir nebūtinai laimingų.
Tikiuosi, kad gal pamažu pseudo intelektualumas, simbolika, manierizmas trauksis iš mūsų filmų. Tokius filmus verta kurti tiems, kurie tikrai talentingai metaforas ir simbolius verčia į kino kalbą. O normaliam procesui reikia idėjų, galinčių padėti kurti istorijas, kurias režisieriai tikrai nori papasakoti.
