Geriausias pasaulio architektas, žaidęs kiną

Su Arūno Žebriūno filmais užaugo ne viena karta. Net ir aš suspėjau į augančiųjų kartu traukinį, nors ir gana savotiškai. Gerai pamenu namuose buvusią „Riešutų duonos“ vaizdajuostę, įsitaisiusią tarp tokiu formatu išleistos lietuvių kino klasikos, – tėvams ji, rodos, kėlė gerus prisiminimus. Ir kartais galbūt visai nesvarbu (tuometinių) režisierių šaunumo varžytuvės (kas gabesnis, kas žiūroviškesnis, kieno filmai geriau pritaptų tarptautiniuose kino festivaliuose ir kuriame iš jų kritikai įžvelgtų daugiausiai prasmės) – Žebriūno filmai daugeliui tų, kurie su jais iš tiesų augo, yra ne tik „apie turinį“, bet ir „apie jausmą“ – patirtis, nuotaikas, asociacijas. Mano mamai užteko pamatyti knygos viršelį (iš kurio filmo kadras ji, žinoma, per akimirksnį atpažino), ir ji jau skaičiavo mergaites taškuotomis suknelėmis. Galvoju (na, bent verčiant puslapius taip atrodė), kad ir šį rudenį pasirodžiusios biografinės knygos „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ autorei Rūtai Oginskaitei, visą paauglystę norėjusiai būti mergaite, kuri filmavosi „Paskutinėje atostogų dienoje“ (čia jau iš knygos įžanginio žodžio), Žebriūnas ir jo filmai buvo ir yra gerokai daugiau, nei turinys ar darbo objektas. Ir šiame kontekste šiek tiek liūdna, kad viename internetinių knygynų (!) režisierius tampa Žėbriūnu. Gal klaida, o gal... Na, gal ir neprivalo žinoti.  

Tarp Rūtos Oginskaitės parašytų knygų – ne viena lietuvių kino pasaulio asmenybių biografija: Robertas Verba, Grigorijus Kanovičius. Dabar – ir Arūnas Žebriūnas. Autorės braižas jau pažįstamas – nors tai ir ne griežtai akademinė literatūra, dėl atlikto kruopštaus darbo kalbinant žmones, ieškant dokumentų knyga neabejotinai pravers ne vien tiems, kurie ją į rankas paims tik savo malonumui. „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“, atrodo, buvo ilgas darbas: treji pokalbių metai su režisieriumi, o tada, jam šį pasaulį palikus 2013 m., – dar septyneri, paskutinius knygoje naudojamus šaltinius datuojant 2020 m. pradžia. 

„Aš mėgstu paradoksus. Man rimti pasakojimai nedaro jokio įspūdžio“ (p. 9) – sako režisierius. Iš čia ir dalis knygos pavadinimo. Skaitant knygą akivaizdu, kad nutylėjimų taip pat netrūksta. Tiek vieni, tiek kiti – filmuose, režisieriaus gyvenime ir net pasakojimuose – jo paties, o galbūt ir tų, kurie jį pažinojo. 

Nebūtų teisinga sakyti, kad knyga – liūdna. Anaiptol. Tik pradžia ir pabaiga lyg tyčia apjuosia Žebriūno biografiją ir per autorės pokalbius su režisieriumi bei pasakojimais apie susitikimų detales nukelia į paskutiniuosius jo gyvenimo metus. Režisierius, tiek daug vilčių dėjęs į laisvę, nuolat generavęs idėjas naujiems filmams, buvo priverstas viską palikti praeityje – nebeliko to, kas buvo daugelio tų laikų kino kūrėjų gyvenimu, vertės, o gal ir savivertės matu. Kiekvieno iš tos kartos kūrėjų likimas individualus, tačiau, anot autorės, kartu ir labai tipiškas visiems. 

Knygą sudaro aštuonios dalys. Tradiciškai Arūno Žebriūno biografija dėliojama chronologiškai – vaikystė, paauglystė, studijų metai, kelias į kiną ir darbas Lietuvos kino studijoje – nuo kino dailininko iki kino režisieriaus. Liko vietos šeimai ir vaikams. Pabaigoje – ir aktorių, mokinių prisiminimams, ir tam, kas pasiliko užrašų ir pokalbių paraštėse. Pradžioje, tiesa, aptinkama dar ir trumpa Žebriūno kūrybos apžvalga – prisiminimui, kas buvo, kada ir apie ką (tinka ir susipažinimui, nelygu, kas skaito). Režisierius nepasakoja istorijų apie savo filmus – jos ne tik neatsidūrė knygoje, daugelio jų neteko išgirsti ir knygos autorei (p. 26). Tiesa pasakius – režisierius skurdžiai pasakoja apie bet ką, kas liečia jo praeitį. Galbūt tik kolegą, dokumentinio režisierių Henriką Šablevičių prisimena noriai – „Šoblytei“ knygoje atsiranda visas skyriukas. Buitinės istorijos, bet, panašu, labai mielos pačiam Žebriūnui – lyg silpnumo akimirka, išsprūdusi iš už kandaus, provokuojančio „kam tau to reikia?“ režisieriaus fasado. Kaip ir susirašinėjimas su dukromis – gal net per jautrus įvaizdžiui, kokį jis pats sau kuria.

Panašu, kad būtent režisieriaus nenoras prisiminti tampa tikru iššūkiu ir knygos autorei. Ir čia ji atlieka titano darbą: pokalbiai su šeimos nariais, bendrakursiais ir kolegomis, rašyti laiškai, archyvinė medžiaga ir dokumentai, seni Žebriūno interviu ir užrašai, publikacijos laikraščiuose ir žurnaluose – viskas knygoje nugula į vientisą pasakojimą. Sklandų, tarsi būtų ne surinktas iš trupinių, o užrašytas kam nors papasakojus. Ir kartu autorė sąžininga medžiagai, nes jei egzistuoja ne viena versija, tai visos ir atsidurs pasakojime - ar tai būtų Žebriūno patekimo į Lietuvos kino studiją istorija (ir bent trys jos variantai), ar efektingos skyrybos su pirmąja žmona, ar baltosios (o gal vis dėlto žydrosios? Baltą dažydavo melsvai, kad taip „nešviestų“ nespalvotoje juostoje (p. 183)) suknelės peripetijos. O dėl suknelės režisierius iki galo išliko kategoriškas – jokio simbolizmo ten nėra, ir apskritai – „o kaip, pavyzdžiui, aprengti, nu? Jeigu ne taškuota?“ (p. 437-438).

Knygoje nemažai dėmesio skiriama Žebriūno filmams, tačiau akivaizdu, kad jų interpretacija nėra knygos autorės tikslas. Veikiau – kūrybos aplinkybės (priklausiusios tiek nuo žmogiškųjų išteklių, tiek nuo sovietinės santvarkos), pasisekimai ir nesėkmės (nors ir į šias pažvelgta su meile, nekritikuojant), darbas filmavimo aikštelėje. Vis dėlto čia vertingiausia tai, kaip Žebriūno biografija knygoje rezonuoja su jo kūryba – kaip jo, į Sibirą ištremto tarpukario karininko, inteligento sūnaus, vaikystės, neramių gyvenimo metų besislapstant su šeima, ar tik labai santūriai šeimos viduje demonstruotų jausmų patirtys atsiskleidžia „vaikiškuose“ filmuose, ar kaip mažu kino inkliuzu tampa per pasimatymą su būsima antrąja žmona suvalgytas gėlės žiedlapis. Knygos autorė kartais užveda skaitytoją ant kelio parodydama, kaip gi viskas susiję, o kartais leidžia pačiam susidėti taškus ant „i“. Ir jie susideda.  

Žebriūnas sakydavo, kad yra „geriausias pasaulio architektas, nes savo statiniais nesugadino nė vieno žemės lopinėlio“ (p. 57). Jis iki paskutinės gyvenimo minutės pasirinko būti kino režisieriumi (net jei tai reiškė kino filmus bekurti tik galvoje, ir niekada daugiau – ant juostos). Ir kartu, kai jau nebekūrė kino, teigė, jog kiną tik žaidė, nes bet kada galėjo grįžti į architektūrą (p. 208). Štai toks iš konteksto ištrauktas paradoksas, nors vis dėlto, skaitant jo pasakojimus, panašu, kad tai irgi tik lengvabūdiškas bandymas parodyti, kad neskauda.  Ir iš knygos lapų, kuriuose – paskutinių metų pokalbiai, Žebriūno „parodinis“ charakteris juste juntamas – jis išdidus, griežtas, gal net kiek ciniškas (kaip džiugu, kad charakteris nebuvo „nuglaistytas“ rengiant pokalbius knygai), o kažkur gilumoje visgi jaučiasi vienišas ir atstumtas. Ir kaip gerai, kad priartėjusi prie knygos pabaigos pamačiau, jog įžangoje nupasakoti dienoraščiai, paties režisieriaus saugoti kompiuterio diskelyje (spėjus pagalvoti, kad veikiausiai jie per daug asmeniški, jog būtų prieinami visiems), vis dėlto rado vietą knygoje.

„Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ – svarbi knyga. Tuo, kad svariai papildo kuklų (tačiau didėjantį) biografijų apie lietuvių kino kūrėjus būrį. Ir tuo, kad autorė dar suspėjo išgerti kavos su savo knygos herojumi. Ir dar tuo, kad ji primena, kaip svarbu laiku apsidairyti aplink. Ir neužmiršti.