Aktualu. Mindaugas Vosylius: „Atgaivinkime pasenusią valstybinę kino finansavimo sistemą“

„AXX“ festivalio-konkurso iniciatorius ir jo rengėjas prodiuseris Mindaugas Vosylius išplatino kreipimąsi į žiniasklaidą. „AXX“ atstovas spaudai Tomas Ivanauskas šį prodiuserio kreipimąsi palydi žodžiais: “Tik su Jūsų pagalba mes galime pakeisti sustabarėjusią valstybinę kino finansavimo sistemą ir atkreipti visuomenės dėmesi, bei tureti gerą, žiūrovišką lietuvišką kiną. Prašome Jūsų išskirtinio dėmesio į šį mūsų pranešimą”. O mes kviečiame tinklalapio lfc.lt skaitytojus susipažinti su šiuo pranešimu, perskaityti jį – gana netrumpą – iki galo ir komentuoti prodiuserio mintis.

 

Pasauliniame kino kontekste Lietuva nėra pakankamai ryški, žinoma, pripažinta. To priežasčių yra daug, bet pagrindinės tokios: maža tauta, maža rinka, maži pinigai, mažas pasirinkimas. Vienintelis būdas pranešti apie save pasauliui – tik originalumas bei sugebėjimas neįprastu būdu papasakoti apie save. Kino profesionalų šalyje nėra daug ir visi jie žinomi. Dabar galbūt yra 20 kino gamyboje (tai ir vaidybinis kinas, ir dokumentika, ir animacija) dirbančių režisierių.

Sėkmingą kino gamybą sąlygoja daug veiksnių – kūrybinis potencialas, bendra šalies ekonominė padėtis ir filmų gamybos finansavimo sistema. Egzistuoja keletas kino finansavimo šaltinių: valstybinės dotacijos, vietiniai bei užsienio fondai, vietinė ir pasaulinė filmų platinimo rinka, privatus kapitalas. Visus išvardytus šaltinius kiekviena valstybė skirtingai derina tarpusavyje.

Kino finansavimo Lietuvoje tema ne tik aktuali, ne tik skausminga, ji įdomi ir spalvinga. Analizuojant kino finansavimo sistemą galima susipažinti su visa šalies kino sistema, ypač kai pradedame ją lyginti su Vakarų šalių. Ir pasauliniame kontekste mes atrodome labai juokingai.

Pagrindinis lietuvių kino finansavimo šaltinis – valstybinės dotacijos, kurias skirsto Kultūros ministerija. Šie pinigai sudaro didžiąją dalį kino gamybos biudžeto, tačiau valstybės ištekliai labai riboti. Pinigų trūksta. Žinoma, Europos patirtis rodo, jog negalima norėti, kad kiną finansuotų tik valstybė. REIKIA, KAD PRODIUSERIAI PATYS INVESTUOTŲ SAVO LĖŠAS Į KINĄ, O KAI BUS ASMENINĖS INVESTICIJOS, ATSIRAS SUINTERESUOTUMAS, KAD FILMAS ATSIPIRKTŲ, KAD JĮ PAMATYTŲ KUO DAUGIAU ŽIŪROVŲ.

Užtenka to, kad valstybė paremtų  nacionalinį kiną 40 proc. Teisinga proporcija tokia: 40 proc. valstybinių lėšų, 40 proc. užsienio partnerių ir 20 proc. privataus kapitalo. Tačiau nacionalinis kinas turi būti valstybės kompetencijoje ir didžiąja dalimi finansuojamas Lietuvoje. Tada jau gali prasidėti užsienio partnerių paieškos. Tačiau pas mus sistema kol kas nėra sutvarkyta. Pinigai, kuriuos valstybė skiria nacionaliniam kinui yra tiesiog išsidalijami kino tarybos narių ir jų giminaičių ar pažįstamų.

KINO KŪRĖJAI KOL KAS NĖRA SUINTERESUOTI INVESTUOTI SAVO LĖŠAS Į KINO GAMYBĄ, O KAI FILMAS ATSIRANDA UŽ VALSTYBINIUS IR UŽSIENIO PARTNERIŲ SKIRTUS PINIGUS, NĖRA YPATINGO SUINTERESUOTUMO PELNU, KURIS TIESIOGIAI SUSIJĘS SU FILMO ŽIŪROVIŠKUMU. Tuo pačiu Lietuvos kultūros ministerija tik skirsto pinigus, nėra jokio nuoseklumo. Pinigų skirstymas kasmet vyksta chaotiškai, o juk turint tokius ribotus išteklius kryptingumas tiesiog būtinas. Reikia vadovautis ilgalaikiais tikslais. Dabar susiklostė situacija, kuomet tampa labai neaišku, kam ir už ką yra duodami pinigai. Kiekvienais metais po pinigų išdalinimo (kitaip to proceso pavadinti negalima), kyla pykčio, nepasitikėjimo banga. Dauguma progresyvių, talentingų kino kūrėjų yra aplenkiami. Negalima pamiršti, jog kalbama apie mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigus, kuriuos mes sumokame, norėdami pamatyti filmą, kurio dažnai taip ir nepamatome.

 

Siūloma nauja kino finansavimo sistemos idėja:

 

Problema – neteisingas lėšų panaudojimas

1.  Pasenusi struktūra, kuri nesugeba produktyviai atrinkti ir įvertinti kūrybinių žmogaus galimybių.

2.  Kūrėjai nustoja pasitikėti ir tikėti sąžiningu lėšų skirstymu.

3.Daug lėšų iššvaistoma visa tai administruojant.

4.  Nuo to kenčia kūrėjas, mokesčių mokėtojas/žiūrovas, valstybė ir Lietuvos kultūra, nacionalinis identitetas ir viena svarbiausių jos sudedamųjų dalių – kinas. 

 

Tikslas

 

1. Sukurti sistemą, kuri užtikrintų, kad visas metinis kino biudžetas būtų teisingai ir produktyviai panaudotas.

 

Ką laikome teisingu pinigų panaudojimu

 

1. Bet koks sukurtas filmas (kūrinys) turi didelį poveikį ir išliekamąją vertę tik tada, kai jis yra žiūrimas didelio kiekio žiūrovų (reitingas).

 

Ką darome, kad būtų kitaip

 

1. Norėdami produktyviai panaudoti kino lėšas, turim atsisakyti asmenybės kaip vieneto  ir  grupės (komisijos) vertinimų, ir duoti teisę spręsti žiūrovams (reitingas).

 

Siūlymas bei galimybė tai padaryti

 

1.Kiekvieno filmo kūrėjo tikslas yra žiūrovas. Jis yra pagrindinis vertintojas ir teisėjas (reitingas). Net politikų populiarumas matuojamas reitingais.

2.Visas kinui skiriamas valstybės biudžetas turi būti skirstomas pagal sukurto kino nuopelnus Lietuvai, žiūrovų lankomumą, dalyvavimą užsienio festivaliuose, apdovanojimus ir kt.

3.Kiekvienas  žiūrovas įkainojamas (jo negali papirkti arba sumokėti kyšį). Visa, lietuvišką kiną žiūrinti publika – tarsi savotiškas prisiekusiųjų teismas, kuris paskelbia nuosprendį.

4.Kiekvieną žiūrovą/kontaktą įkainojam (reitingais).

PVZ.

 

Įkainavimas (už vieną žiūrovą/kontaktą) (reitingas):

 

1. Kino teatro žiūrovas XX Lt.

2.TV žiūrovas XX Lt.

3. DVD žiūrovas XX Lt.

4.Laimėjimai festivaliuose XX Lt.

 

Išvada

1. Kiekvienas koprodiuseris ir prodiuseris bus suinteresuotas ieškoti privačių lėšų ir rizikuoti – sveika rinka.

2. Kiekvienas koprodiuseris ir prodiuseris bus suinteresuotas ieškoti gero režisieriaus, talentingų aktorių, kurie sukurtų žiūrovišką filmą.

3. Kiekvienas režisierius stengsis kurti gerą, žiūrimą kiną, o ne tik išleisti jam skirtus pinigus.

 

Atėjo laikas konstatuoti faktus. Kino finansavimo Lietuvoje sistema yra pasenusi. Joje tapo nebeįmanoma atrinkti ir įvertinti kūrybinio žmogaus galimybių. Kino kūrėjai jau nebepasitiki lėšų skirstymo sąžiningumu. Ir šioje neteisybėje kenčia ne tik kūrėjas   (neturintis galimybės kurti), ne tik žiūrovas (neturintis galimybės pamatyti), bet ir valstybė (neturinti nacionalinio kino, kuris galėtų atstovauti šaliai visame pasaulyje).

Nauja sistema, kuri užtikrintų teisingą kino finansavimą dabar yra tiesiog būtina. Ir taip pat būtina nustatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų skirstomos valstybinės lėšos: filmo lankomumas, dalyvavimas užsienio festivaliuose, apdovanojimai ir nuopelnai šaliai. Visi išvardinti kriterijai turi būti įvertinti reitingais ir įkainuoti.

Žiūrovas turi turėti galimybę įkainoti filmą. Mes visi drauge turime dalyvauti kino kūrybos procese. Tik tada kiekvienas prodiuseris bus suinteresuotas ieškoti privačių lėšų ir rizikuoti. Visi bus suinteresuoti proefesionaliu kinu, kuriame dirba tikrai talentingi menininkai, o ne giminaičiai ir draugai (kaip yra įprasta Lietuvoje).

Kol vieni filmai sieks naujų rekordų šalies viduje (lankomumu), kiti gali puikiai keliauti po festivalius ir garsinti Lietuvos vardą pasaulyje. Tokiu būdu atsiras sveika konkurencija, kurios pasekoje atsiras žiūroviškas ir įdomus kinas, nes prodiuseriai investuojantys savo lėšas bus suinteresuoti ne tik kino gamybos procesu, bet ir rezultatu. Viena yra aišku, privatus kapitalas padėtų ir pinigų Lietuvoje yra, tačiau jie visi investuoti į nekilnojamąjį turtą arba statybas. Privačios kompanijos nėra suinteresuotos investuoti į kiną, kaip ir apskritai į menus. Vokietijoje ir Amerikoje apie tai susimąstyta seniai. Privatūs investuotojai turi turėti kažkokios naudos, jie turi būti suinteresuoti investuoti į šalies kultūrą ir nacionalinį kiną. Tad mokesčių lengvatos padėtų išspręsti šią problemą. O čia jau reikia lobistinės veiklos ir didžiulio suinteresuotumo. Bet apie tai pakalbėsim truputį vėliau. Dabar reikia sukurti sistemą, juk ne kino kūrėjai ir net ne kino taryba yra kalta dėl susidariusios situacijos. Problema – tai kad dabartinė kino finansavimo sistema skatina elgtis taip.  

Tebūnie tiesa ir teisybė Marijos žemėje!

 

Pagarbiai

AXX festivalio-konkurso įkūrėjas

Mindaugas Vosylius