Šalia kino meno. Vargas dėl „Lietuvos“

Situacija

Situacija su „Lietuvos“ kino teatru gana gerai žinoma: prieš ketverius metus parduotas „Vilniaus prekybai“, prieš metus perparduotas „Rojaus apartamentams“ kino teatras tebestovi. Pernai festivalio „Kino pavasaris“ metu prasidėję ir dar gerokai po jo trukę protestai nieko paguodžiančio protestuotojams ir kino mėgėjams neatnešė: kino teatrą buvo nuspręsta išbraukti iš kultūrinio Vilniaus žemėlapio, ir vietoj jo pastatyti gyvenamųjų namų kompleksą. Tiesa, nuskambėjo ir silpnoki paguodos sakiniai apie tai, kad tarsi ir bus pastatyta 200-300 vietų salė. Bet kiek tų pažadų mes jau girdėjome? Priminsiu: kai „Lietuvos“ kino teatras buvo privatizuojamas, Vilniaus savivaldybė žadėjo už tuos pinigus atnaujinti kino teatrą „Skalvija“, bet naujovių apsilankiusieji jame nepamatė; vėliau ir „Skalvija“ buvo numatyta privatizuoti, o už tuos pinigus pastatyti kino teatrą Menų spaustuvėje ir ten perkelti „Skalvijos“ administraciją ir tęsti jos veiklą. Dabar jau šnekama apie kitką (apie ką – vėliau). O su „Lietuva“ tarsi biznelis ir baigtas.

Bet: liepos 4 dieną bus pradėtas sklypo Pylimo 17 detalaus plano svarstymas, o iki tol su jo perspektyva dar galima susipažinti Vilniaus senamiesčio seniūnijoje. Bet:  sklypo paskirtis tebėra kultūrinė, t.y. kultūrinės veiklos tame objekte negalima visiškai išbraukti (bent jau iki sutartyje įrašytų 2093 metų), ir vien gyvenamuosius namus ar komercines patalpas statyti tarsi ir nevalia. Žinoma, pakeisti sklypo paskirtį gal ir nebūtų labai sudėtinga, bet – apie ją žino jau nemažai žmonių, o čia dar prisideda ir „Lietuvos“ ir jos veiklos įrašymas į paraišką dėl Vilniaus – Europos kultūros sostinės, ir apskritai bruzdėjimai buvo ir bus. Gali nukentėti tiek valdininkų, tiek verslo partnerių renomė (nors baisiai jinai šiandien ką reiškia...). O vėl susirinkusi iniciatyvinė „Lietuvos“ gynimo komiteto grupė svarsto sklypo ateitį, lyg nuo piliečių kas nors priklausytų. Štai šiame fone dabartiniai pastato savininkai ir sukvietė žurnalistus pakalbėti apie, kaip matysime, rožinę jo ateitį.

„Piaras“

Scenovaizdis: „Artis“ viešbutis, kava, arbata, mineralinis, sumuštiniai su ikrais, sūriu etc. Veikėjai: „M2 Invest“ generalinis direktorius Dalius Kaveckas, tos pat kompanijos nekilnojamojo turto plėtros direktorius Robertas Staskevičius, pastato ir viso sklypo architektai Algimantas Nasvytis ir Gediminas Paslaitis bei Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto departamento direktorius Algimantas Šventickas.

10 valanda ryto.

Visų monologų perpasakoti neįmanoma, jų buvo daug. Įdomesni pasirodė patys planai, išsakyti gražiais sakiniais. Projekto šūkis: „Vakar – „Lietuvos“ kino teatras, rytoj – daugiafunkcinis pastatas su kino centru“. Dabarties, kaip suprantate, nėra, nes uždarytoji „Lietuva“ yra tarp vakar ir rytoj, t.y. nesvarumo būklėje. Antigravitacija, pasakytų Stonys.

„Rojaus apartamentai“ pristato savo akcininkus ir kiek kam ko priklauso („M2 Invest“ – 10 proc., 90 proc. – „Cinema Scottland“; nota bene – su žodžiu „cinema“ nesiekite jokių vilčių, pavadinimo etimologija neaiški, kino teatrai nėra jų prioritetas). Aiškesni projektai: Šv. Jokūbo vienuolynas (tiesiog nieko apie tai nežinau), Kauno Neries krantinė (regis, jau ilgai ir giliai įstrigęs projektas), „Mikalojaus žiedas“ (neseniai išgriautas institutas Žemaitijos gatvėje, čia bus dar vienas apartamentų namas.). Solidumu neblizga.

Supažindinama su sklypo Pylimo g. 17 istorija: XIX a. pabaigoje – vienaukštės mūrinės krautuvėlės (pateikiamoje skaidrėje matosi tik malkų turgus), 1960 m. pastatyta „Lietuva“ (klaida – 1965 m.). Toliau seka keletas pavyzdinių šūvių į keletą tikslinių grupių. Sušaudytos visos. Pirmas šūvis – architektas Nasvytis pareiškia, kad naujuoju projektu bandoma atstatyti istorinė tiesa, t.y. pastatytas namas „išlaikys kontekstualumą su gretimais senamiesčio pastatais“ (paplokite, paminklosaugininkai). Antras – išsaugomas nekomercinis kino centras kaip „kultūrinės traukos tradicijų pratęsimas“ (nurimsite, neišmirę kino mylėtojai? – jums čia bus kokie 250-300 vietų); ir trečias – naujas objektas pakels bendrą teritorijos vertę (Vilniaus kaina kyla, ar ne?). Be to – numatomas skverelis–praėjimas tarp Basanavičiaus ir Pylimo gatvių, o fontanėliuose ataidės Vingrių šaltiniai (girdėjote, žalieji?). Viskas apskaičiuota.

Be to – jau numatyta partnerystė su „Skalvija“ (jį visgi numatyta parduoti, patvirtino Savivaldybės atstovas, ir ji kelsis į naują pastatą, įsikursiantį maždaug ten, kur vyko protesto laboratorija ir buvo administracija), jau pabendrauta su Norvegijos kino institutu, o finalui – fejerverkas: „M2 Invest“ – aktyvi visuomenės narė“. Nes, pasak powerpoint‘o, t.y. prezentacinio rašto, Vilniui svarbu turėti nekomercinį kino teatrą, kai 2009-aisiais mus ištiks Europos kultūros sostinės priepuolis.

Paabejoti galėčiau tik vienu: man visiškai „dzin“ ta bendra teritorijos vertė, nes nei aš ją parduosiu, nei pinigų gausiu. O visa kita – valio.

Bet nelauktai kai kas suabejoja architektūrinių tradicijų tąsa: kokia čia ji yra, jei šioj vietoje niekad niekas – iki „Lietuvos“ – nestovėjo? Nasvytis paaiškino: čia buvo miesto deformacija, o dabar jis ją suformuos. Viena moteriškė buvo nepatenkinta 300 vietų žiūrovams, nes nemokėjo skaičiuoti: investuotojai aiškiai pasistengė kino mėgėjų naudai, nes „Skalvija“ turi tik 140, o dabar turės dvigubai daugiau. O „Lietuva“ su visu tūkstančiu vietų?– bandė žiotis, nes nesuprato pirmojo šūkio. Paaiškinkime: Lietuva buvo vakar, o dabar jos nebėra. Pamirškite. Kažkas vis dar gyvena tuo „vakar“ su visomis deformacijomis. O jų mums nebereikia. „Piaras“ buvo pavyzdingas. Visi turėjo sužavėti išsiskirstyti.

Tik kodėl tas pristatymas  man tarsi sufleravo, kad šie verslininkai žiūri ne tik į visuomenės, bet ir į žiniasklaidos atstovus kaip į visiškai bukus, nemokančius skaityti tarp eilučių? Patikėkite, kinas kai ko išmoko. Bet – geras kinas.

Nekomercija

Šis žodis buvo labai dažnas. Komerciją bandyta apeiti. Tarkime, Nasvytis, neišvengdamas jo, pasakė, kad prie kino centro galės vykti „švelni komercija“. O nekomerciją turėtų garantuoti ir „Nors Film Institut“, kuris, „padedant Šiaurės šalių ministrų tarybos biurui, būtų pasirengusios bendradarbiauti perduodant geriausią savo patirtį nekomercinio kino srityje“. Bet vienam žurnalistui pabandžius pagryninti sąvokas, kas bus nekomercinis kino centras, Savivaldybės atstovas Šventickas geležiniu veidu išrėžė: tai reiškia, kad įėjimas bus nemokamas. Čia tai bent! – visi nustėro ir vos nepuolė lankstytis veidais į Savivaldybę. Po to Šventickas paplėtojo mintį, ir supratome, kad kino centras dirbs būsimo vandens pramogų parko principu: už pastatą ir veiklą jame mokės savivaldybė, o moksleiviai ekskursijomis bus į jį vedami nemokamai. Ir dar puse lūpų pridėjo (nuo pirmojo teiginio apie „Skalvijos“ pardavimą praėjus kokiai 10 minučių), kad gal „Skalvija“ ir nebus privatizuota. Apie tolesnes Savivaldybės vizijas toliau nesiryžau klausti.

Nekomercija Vilniuje yra aiškiai apskaičiuota. Ji apsiriboja keletu šimtų vietų: daugiau, pasak savininkų, neapsimoka. Net komerciniai kino teatrai, kaip jiems buvo paaiškinta, negali normaliai išsilaikyti, tai ką jau kalbėti apie šiuos? Klausimas, kad gal teatrų operatoriai, repertuaro planuotojai prastoki, ir nebūtina vien jais remtis, liko nesuprastas. „Tokia yra šiandienos realybė“, pasakė jie. T.y. ateitis lygu dabartis, nes rinka siūlo viską, bet nekomercija tiesiog nesidomima. Paprašyti pavardinti keletą blogų nekomercinio kino pavyzdžių nesiryžau. Bet argumentas iš esmės primena „Nepatinka televizija – nežiūrėk“. Nes, kaip žinome, televizija siūlo viską. Ypač ko „Lietuvoje dar nebuvo“.

Rytoj yra dabar

Palinkėjimai ateičiai skambės iš fantastikos srities, bet visgi viliuosi, kad jie gal pasieks kieno nors iš naujųjų investuotojų ausis.

1-  kad ir kaip skaudu, auditorija, kuriai šneki, nėra buka. Pasitaiko, kad ji net pradeda mąstyti. Ji buka buvo 1995, 2000, bet nebe 2006 metais. Deja.

2- idėją, išsakytą su šypsena ir spindinčiomis akimis, kitas nebūtinai gali sutikti taip pat šypsenodamasis ir spindinčiomis ausimis.

3-  dėl nekomercinio kino sampratos ir politikos reikėtų išsiųsti keletą personalo atstovų ilgesnei stažuotei į „Norsk Film Institute“. Taip pat ir ką nors iš Savivaldybės (bet ne Šventicką: jo samprata unikali kaip Orvidų sodyba).

4-stažuotę siūlau pradėti nuo šiame tinklapyje žemiau išspausdinto Audriaus Stonio teksto. Palengvinimui išversiu vieną mintį, susijusią su komercija: 20 savaitgalio žiūrovų (boxoffice‘o vienetų) gali tapti 50 000 po dvejų metų.

5- atidžiau susipažinti su tiksline auditorija ir įsiklausyti į lietuvių liaudies patarlę „už vieną durtą dešimt nedurtų duoda“. O dešimt ar dvidešimt – čia, ponai, ne vieta derėtis.

Paveikslėliuose: va taip turbūt bus (1), o va taip atrodė 'Lietuvos" kino teatro vieta 1903 m.(2)