Tik suaugusiems?

Ne kartą teko išgirsti skundžiantis, kad mūsų žiūrovas visiškai nepažįsta tokios nūdienio kinematografo atšakos, kaip siaubo filmai. Na, šmėkšteli prastas kiklopo maketas amerikinėse „Sindbado kelionėse", pasirodo japonų multiplikacija apie laivą vaiduoklį — ir po visų emocijų. Prašom parodyti mums tikrą „siaubą suaugusiems".

 

Aštrių emocijų mėgėjai šį kartą lyg ir gali būti patenkinti. Tik kad japonų filmas „Legenda apie dinozaurą" daro žanrinės mišrainės įspūdį. Jį galima vadinti ir moksliniu fantastiniu (turint omeny tam tikrus paleontologinius motyvus), ir siaubo filmu su tradiciniais emociniais šokais (arklys be galvos, pusiau perplėšta mergina), ir „katastrofų filmu" (griovimo scenos bei gausi pirotechnika). Visos priemonės geros, jokių žaidimo taisyklių nėra. Bet mišrainė keršija filmo kūrėjams, ir kai finale išgąsdintus Fudzijamos papėdės gyventojus vienu metu užklumpa ir dinozauras, ir pterodaktilis, ir ugnikalnio šėlas, o sambrūzdis dar atmiešiamas šleikštaus sentimentalizmo doze, dažnas žiūrovas, matyt, pagalvoja: baugina, o man nebaisu.

 

Žinoma, „Legendai apie dinozaurą" labiausiai tinka recenzija — feljetonas. Bet filmas  savaip įdomus... viso  kino  kontekste. Mat, šiemet sukanka 25 metai, kai japonai stato filmus apie baisūnus. Pirmajame tokio pobūdžio kūrinyje, pasaulyje plačiai žinomoje „Godziloje", buvo akcentuojamas branduolinio ginklo, pažadinusio gigantišką driežą, pražūtingumas; 1954 metais ši alegorija japonų kine negalėjo būti neaktuali. Humanistinio grūdo esama pas mus demonstruotame tipiškame „katastrofų filme" — „Japonijos žūtis"; nepaisant jo komerciškumo, vis dėlto matyti autorių nerimas dėl savos šalies likimo tarptautinių santykių arenoje. Pagaliau kai kurie kataklizmus ir pabaisas vaizdavę filmai sėkmingai vartojo folkloro motyvus (trigalvis   slibinas   nūdienėje   aplinkoje!)   ir nevengė   specifinio   japoniško   humoro.

 

Laiku nesusipažinę su geresniais šio keistoko reiškinio pavyzdžiais, esame priversti stebėti jo degradaciją. Visų pirma — kosmopolitėjimą, nes, išskyrus žavius Fudzijamos peizažus, čia nebeliko nieko japoniška. Dinozauras kurį laiką imituoja tą tariamąją Neso ežero pabaisos elgseną, kurią smulkiai aprašė tūkstančiai bulvarinių žurnalistų. Paskui jo veiksmai ima panėšėti į garsiojo ryklio iš amerikinių „Nasrų". Reikia pripažinti, kad filmo autoriai pasimokė iš „Nasrų" ir profesiniu atžvilgiu, bent jau pradiniuose epizoduose bandydami panašiai didinti įtampą — deja, be amerikiečių meistriškumo ir skonio. Juk siaubo filme svarbiausia ne pati pabaisa (ar dinozauras, ar ryklys, ar koks vampyras), o toji nerimo, neaiškių nuojautų atmosfera, kuri savaip atsispindi personažų psichikoje. Tokie ekrano meistrai, kaip F. Murnau, A. Hičkokas, o ir mūsų A. Tarkovskis kai kuriuose „Soliario" epizoduose yra pateikę niūrios siaubo poezijos pavyzdžių, kurie ir verčia rimtai šnekėti apie šį žanrą. O grėsli komiksų dinozauro išvaizda tegali įbauginti vaikus (ne būtinai tik iki dvylikos metų) ir užliūliuoti snauduliu   tikrai   suaugusį   žiūrovą.

 

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1979-07, 02.17