Po premjeros. Neįvykęs susitikimas

Lino Augučio „Vienintelį, nepakartojamą ir paskutinį“( 2011, 56 min.) sunku vadinti filmu. Tai greičiau nelabai vykusi ir paskubom sulipdyta filmo medžiaga, kurioje užfiksuotas lietuvių kino klasikas Arūnas Žebriūnas, jo artimieji, bendradarbiai.

Mačiau ne visus Lino Augučio filmus, bet dauguma matytų turi tą pačią ydą - režisierius nesugeba sudėlioti visumos, tiksliau, jis, bijau, nesupranta, kad filmas yra tam tikra visuma, kad ir pati paprasčiausia - temos, pasakojimo būdo ir turinio. Atimk kurį vieną, ir filmas subirs į atskiras, nieko nesakančias, dalis. Filme „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“ taip ir atsitiko.

Akivaizdu, kad vienas neįgyvendintų  režisieriaus ir prodiuserės Rasos Miškinytės tikslų - parodyti Arūną Žebriūną, pristatyti jo kiną. Išsaugoti jį ir jo mintis apie kiną istorijai. Lietuvoje paskutiniais metais sulaukėme daug filmų, kuriuose stengiamasi įamžinti svarbius kultūros ir meno kūrėjus. Jurga Ivanauskaitė, Raimondas Vabalas, Algirdas Kaušpėdas, Justinas Marcinkevičius - tai vis pastarųjų metų dokumentinių filmų herojai. Kaip taisyklė, šie filmai dar medžiagos rinkimo ar scenarijaus rašymo periodu įgyja didelį trūkumą - jie yra hagiografiniai. Tarsi filmų kūrėjai neturėtų teisės užduoti sudėtingesnių klausimų, pateikti savo požiūrį. Man tie dokumentiniai filmai primena tostus, kurių herojai turi visišką teisę pretenduoti į vienintelius ir nepakartojamus. Filmo „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“ kūrėjai, regis, stengiasi neužduoti savo personažui ar tiems, kurie apie jį kalba, nė vieno nepatogaus klausimo.Todėl  „Vienintelio, nepakartojamo ir paskutinio“ negali pavadinti nei portretu, nei pasakojimu apie nacionalinio kino klasiką, nei dokumentiniu garsaus menininko realybės fiksavimu. Greičiau tai bandymas įgyvendinti gražią koncepciją, kuri, deja, turi mažai ką bendra su  filmo herojumi. Taip dažnai atsitinka, kai išeities taškas yra ne konkretus žmogus, o sumanymas.

Galiu spėti, kad sumanymas tikrai buvo įdomus: parodyti kaip seniai filmavimo aikštelėje nebuvęs režisierius rengiasi naujam filmui ir atsirenka pagrindinius aktorius. Tegu tai tik fikcija - naujo Žebriūno filmo nebus, bet žaidimas prasideda nuo pirmų „Vienintelio, nepakartojamo ir paskutinio“ kadrų, kai ligoninėje Arūną Žebriūną aplanko prodiuserė Rasa Miškinytė. Žaidimas tęsis ir už jos ribų. Režisierius stebės į aktorių atranką susirinkusius jaunus aktorius, bandys juos režisuoti, išgauti tam tikras reakcijas ir jausmus. Ir akivaizdžiai neras bendros kalbos. Užtat filmavimo grupė kruopščiai vaidins kūrybos procesą, kadruose už režisieriaus nugaros ir priešais jį nuolat šmėkščios žinomi veidai - režisierių, operatorių, aktorių. Bet apie tai, ką rengiasi kurti Žebriūnas, kodėl jis pasirinko taip iki galo filmo žiūrovui nepaaiškintą siužetą, taip ir nesužinosime. Tarsi tai ne taip svarbu, kaip situacija „žaidžiame aktorių atranką“. Atvirai prisipažinsiu, man buvo smalsu, ar tie aktoriai žinojo, kad atranka - tik žaidimas.

Augutis, matyt, nusprendė, kad to, vis dėlto,  neužteks pilno metražo dokumentiniam filmui, ir nusprendė dar paraleliai papasakoti režisieriaus biografiją. Kai ekrane pasigirsta pirmieji Žebriūno prisiminimai apie vaikystę, daug svarbių, menininko asmenybę ir kūrybą lemiančių faktų, atrodo, kad režisierius nuo formalios situacijos pereina prie esminių Žebriūno kūrybos temų. Pavardės keitimas, tėvo karininko suėmimas, betėvystė, pokaris Lietuvoje... Bet prisiminimai baigiasi staiga, net nesužinome, ar režisieriaus tėvas grįžo iš Sibiro. Ekrane pasirodo dainininkė Giedrė Kaukaitė ir greitakalbe papasakoja apie šeimyninį Žebriūnų gyvenimą ir dukteris, o jos žodžius iliustruoja sovietinės kronikos kadrai, kuriuose užfiksuota laiminga ir viską spėjanti dviejų menininkų šeima.

Tai, kaip pristatomi apie Žebriūną kalbantys žmonės, sukelia bene didžiausią nuostabą. Pasodinti studijoje, tarp amžių dulkėmis padengtų užuolaidų ir drapiruočių - anksčiau taip puošdavo televizijos studiją, dabar panašų stilių - kad ir pro paveikslo rėmą prakištą užuolaidą - galima pamatyti namudiniuose „Pageidavimų koncertų“ klipuose. Atrodo, kad pasakotojai yra priversti ne prisiminti, o greičiau vaidinti save taip, kaip juos apibrėžia simboliški atributai. Šalia ne viename Žebriūno filme vaidinusio dirigento Donato Katkaus ant staliuko padėtas čapliniškas katiliukas, Kaukaitė papuošta natūraliais kailiais, operatorių Joną Gricių, žinoma, „papildo“ kino kamera. Tas salonas, kuriame gražūs ponai ir ponios kalba apie Žebriūną, regis, neturi nieko bendra su tuo, ką matėme filmo pradžioje. Jis - muziejinių Augučio fantazijų ir įsivaizdavimų dalis.

Nuliūdino ir tai, kaip neprofesionaliai Augutis elgiasi su kitų filmuotais dokumentiniais ir kronikos kadrais bei Žebriūno filmų fragmentais. Iš jų susidaryti įspūdį apie Žebriūno kino stiliaus ypatybes neįmanoma. Juolab kad ir Žebriūnas - ne teoretikas, o intuityvistas, konkretūs jo komentarai įdomesni už tuščiažodžiavimus apie „kino kalbą“. Bėda ir tai, kad filmų fragmentai įterpiami į prisiminimus tik kaip pasakotojų žodžių iliustracijos. Bet dar blogesnis likimas ištinka dokumentinius kadrus. Tada supranti, kad režisierius net nežino žmonių, kurie juose rodomi, kad nesuvokia, jog dažnai naudojasi kadrais ne iš to laikotarpio, apie kurį kalbama už kadro.

Šis filmas itin paryškino lėtines nacionalinio kino, ypač dokumentinio, ligas, būdingas visai lietuviškai šio „Kino pavasario“ programai. Lietuvių kūrėjai nenori kalbėti, vertinti tai, kas vyksta dabar, jų nedomina realios problemos ir su jomis susiduriantys amžininkai. Juk Arūnas Žebriūnas ir kiti „Vienintelio, nepakartojamo ir paskutinio“ herojai - mūsų amžininkai. Tačiau filme susitikimais su jais taip ir neįvyko.

Nuotraukoje - A.Žebriūnas filme "Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis".

"Kino pavasario" archyvo nuotr.