Knygų lentyna. Almanto Grikevičiaus epizodai paskutiniam filmui - naujoje pokalbių knygoje (ištrauka iš knygos)
Vasario mėnesį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje Vilniaus universiteto istorikai A. Švedas ir L. Kaminskaitė - Jančorienė pristatys knygą apie unikalų Lietuvos kūrėją, kino režisierių Almantą Grikevičių (1935–2011).
Ši knyga – galimybė pažinti A. Grikevičiaus–– asmenybės brandos ir kūrybos kelią: 
nuo vaikystės Kauno Šančiuose karo laikotarpiu, per Leningrado ir Maskvos gatves studijų metais, į konkrečių režisieriaus filmų kūrimo sūkurį. Režisieriaus 1966-ųjų “Jausmai” lietuvių kino kritikų išrinktas geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu, “Faktas” – pirmas lietuvių filmas, dalyvavęs ir apdovanotas konkursinėje Kanų kino festivalio programoje, “Herkus Mantas” – filmas, kurio režisierius taip ir nesukūrė...
Grikevičiaus pasakojimas leidžia pažvelgti į lietuvių kinematografijos raidą sovietmečio epochoje ir naujai išvysti ją kūrusių asmenybių, A. Grikevičiaus bendrakeleivių, draugų, kolegų ir mylimų priešų, portretus: Vytauto Žalakevičiaus, Sauliaus Macaičio, Regimanto Adomaičio, Arūno Žebriūno, Juozo Budraičio, Raimondo Vabalo, Vytauto Paukštės, Gedimino Girdvainio, Algimanto Puipos, Grigorijaus Kanovičiaus ir kt. Galiausiai – tai paskutinio A. Grikevičiaus filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jis pats, apmatai. O epizodus šiam filmui režisierius
Ištrauka iš knygos “Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius” 9 skyriaus “Laiko ženklai režisieriaus ir kinematografijos istorijoje”.
--------------------------------------------------
Žiūrovas visuomet yra anonimas. Į kino teatrą žmonės dažnai eina tiesiog įdomiai ir nenuobodžiai praleisti laiko. Dažnai į kiną užsukama paprasčiausiai. . . pasislėpti nuo lietaus ir tamsoje pasibučiuoti. Todėl visai nesvarbu, kiek širdies esi įdėjęs į konkretaus filmo kūrimą, daugeliu atvejų pasirodo, kad tai niekam nereikalinga!
Žalakevičius yra aprašęs situaciją, kai jis vertė auditorijai savo filmą „Vienos dienos kronika“ [1963], kuriame kaip pagrindinis leitmotyvas vis nuskamba klausimas: „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai. .?“ Skambant šioms dramatiškoms intonacijoms, filmo pažiūrėti atėjusi publika žiovavo, juokavo ir gliaudė saulėgrąžas. . . Taip menininkas buvo pastatytas į tokią padėtį, kurioje tikrai nesinorėtų atsidurti nė vienam iš mūsų.
Eikime dar toliau. Žmonės dažnai ateina pažiūrėti filmo norėdami išgyventi svetimą gyvenimą – na, kad ir romantišką meilės istoriją, vykstančią kokioje nors egzotiškoje saloje. O jeigu tokie kino ekrane rodomi išgyvenimai vaidinami mylimo aktoriaus arba aktorės, juo maloniau bus pamėginti savo gyvenimo pilkumą kompensuoti ekrane rodomais vaizdais!
Dar vienas aspektas, susijęs su kolektyviniu svaiguliu. Jo dabar jau yra mažiau, nes kino filmą dažnai žiūrime sėdėdami kambaryje pavieniui arba dviese, trise. Tokias individualias peržiūras rengti leidžia DVD „grotuvai“. O juk kinas, kaip ir teatras, gimė gatvėje! Tai iš esmės gatvės menas! Todėl minios kūnų temperatūrą kino filmas pakelia laipsniu arba dviem aukščiau nei vieno žmogaus, kuris tamsiame kambaryje žiūri į ekraną. . .
—
Pora žodžių apie tai, ką vadinu lauktu netikėtumu. Visuomet reikia pasakoti istoriją. Pasakojant istoriją žiūrovas neturi nė minutei atsikvėpti. Kino kūrinys nėra tapatus literatūros kūriniui, prie kurio galime ilgai sėdėti, apmąstyti tai, ką perskaitėme, vaizduotėje kurti paralelius pasaulius. Kino filmas iš žiūrovo visų pirma reikalauja jausti.
—
Nepamirškime ir to, kad režisierius turi parinkti įdomią terpę, kurioje vyksta veiksmas. Štai, pavyzdžiui, italų neorealizmas stebėjo paprastų žmonių gyvenimą ir jų pastangas išlikti šiame pasaulyje. Todėl žvelgdamas į ekraną žiūrovas jausdavo bendrumą su tais, kurie buvo rodomi neorealistų filmuose. Žinoma, tas bendrumo jausmas gyvavo tik kurį laiką, nes bėgant metams kinta ir supratimas, kas yra aktualu. Todėl režisieriui tiesiog būtina jausti, kuo kvėpuoja žmonės.
—
Kiekviename filme turi būti paslaptis. Be jos meno kūrinio tiesiog nėra! Paslaptis nėra apčiuopiama, ji taip pat nėra pagal griežtas dramaturgijos taisykles pagaminamas įspūdis, pagaliau – paslaptis nėra kryžiažodis. Žiūrovas paslaptį turi tiesiog pajusti. O aš, kaip režisierius, privalau jam tą paslaptį pažadėti. Ar pažadas bus ištesėtas – jau kita kalba. Be to, kino režisierius neprivalo atskleisti visų paslapčių arba išspręsti visų problemų, kurias parodo filme. Kine privalu tinkamai iškelti klausimus, kurie galėtų padėti žiūrovui, jeigu jis nori ieškoti atsakymų į tam tikrus klausimus.
Štai kiek visokių dalykų, kuriuos reikia įvertinti. Aš nė kiek neperdedu ir nedramatizuoju – visi bent kiek geriau išmanantys kinematografijos virtuvę sutiks, kad kūrėjo, meninio filmo ir auditorijos santykis dažnai yra būtent toks.
Daugelis čia aptartų problemų yra universalios, apie jas buvo svarstoma anuomet, jos aktualios ir dabar.
Aurimas Švedas ir Lina Kaminskaitė–Jančorienė. „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“. Leidykla „Vaga“,
Publikaciją parengė L.Kaminskaitė - Jančorienė
