Ir kai rečitatyvu Kostas sako eiles triukšmingame fone, ryškėja kartų kova su viena amžinai pralaiminčia puse. Artistas tai žino, ir jo veide atsiranda nuolankumo šešėlis. Juo paveikiau tai, kai iš esmės matei kitokį, nors nebūtinai fasadinį veidą.

Kada paskutinį kartą verkėte? Laikais, kai savistaba vis gajesnė, šis klausimas bemaž nuvalkiotas, bet artimiausias kartas – jau labai nuoširdžiai kalbant – gali būti kine. Į didžiuosius ekranus sugrįžta lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“, pristatanti penkių režisierių žvilgsnius į tautinę tapatybę, atmintį ir ilgesio formas.

„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ – tai tas filmas, kurio didžioji dalis rodoma ekrano apskritime, tarsi gyvenimas vyktų stiklinėje laboratorijos Petri lėkštelėje, o iš tiesų – lyg gyvenimą tyrinėtume per stebuklingą, laikus skrodžiantį žiūroną, per amžinybės suvokimą. Keistas dalykas: filmo pradžios rate mirga sena nebyli kronika su kadaise gyvenusiais vaikais ir jų tėvais, žmonės tiesiog maloniai leidžia laiką, švenčia, žaidžia, o ko toks nerimas apima? Lyg jų laukia kažkas neišvengiamo, kuo jie dar netiki. 

Praėjo daugiau nei dešimt metų, ir režisierė Dovilė Gasiūnaitė vėl sugrįžo į Vilnių. Šį kartą tai nebe saule alsuojantis menininkų ir bohemos miestas („Narcizas“), bet rudeniška retai matomo socialinio paribio erdvė. „Dankos“ pasakojimo centre atsiduria penkiolikmetė Danutė (arba Danka, kaip ją vadina aplinkiniai). Augdama emociškai nebrandžių ir socialinių įgūdžių stokojančių tėvų šeimoje, ji suaugusį asmenį turi atstoti ne tik sau pačiai, bet ir tėvams.