„Shorts Critics“.Silvija Kuodytė: sunku žiūrėti filmus, kuriuose paaugliai kalbasi kaip trisdešimtmečiai

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ trumpametražių filmų konkurse „Europos blyksniai“ šiemet dalyvauja ir keturi pradedančiųjų Lietuvos kūrėjų darbai. Vienas jų – jaunosios režisierės Silvijos Kuodytės filmas „Aš tave nužudysiu“ (2022). Tarptautiniame Bodeno kino festivalyje geriausiu LGBT filmu pripažintas kūrinys pasakoja apie merginą vardu Saulė, kuri bijo sugrįžti namo. Savo nerimą juoku dangstančią Saulę lydi paslaptingas sapnas, kuriame mergina ieško savo būsenos priežasčių.

Režisūros magistro laipsnio siekianti Silvija Kuodytė interviu pasakoja apie debiutinio filmo užuomazgas ir kertinius kūrinio emocinius momentus, taip pat prabyla apie autentiško jaunimo bendravimo trūkumą lietuviškame kine.

– Silvija, gal gali papasakoti kaip gimė idėja filmui „Aš tave nužudysiu“? 

– Tai buvo mano bakalauro diplominis darbas. Mėčiausi tarp kelių idėjų, bet nei vienos iš jų iki galo neišvysčiau. Kai ėmė spausti laikas, sėdau rašyti visiškai naują scenarijų. Turėjau tik vieną mintį: įsivaizdavau merginą, nenorinčią grįžti namo. Taip pat įkomponavau ir savo susapnuotą sapną.

Rašymo procesas įvyko taip greitai, kad dar nesupratau, ar pagaliau turiu filmo scenarijų, ar kažkokią nesąmonę (juokiasi). Net nesuvokiau, kas ten parašyta, nebuvau tikra dėl struktūros. Tuomet scenarijų nunešiau dėstytojai Giedrei Beinoriūtei, o ji manęs paklausė: kodėl tu visus metus apsimetinėjai, kad nemoki rašyti, jei dabar paėmei ir parašei?

Tuomet jau žinojau, kad turiu su kuo dirbti. Bet dar nesuvokiau, kas tekste užkoduota, nes viską parašiau tiesiog iš eigos. Tik prasidėjus pasiruošimo darbams ir jau belaukiant kastingo, pirmą kartą nuoširdžiai išanalizavau, ką man ten pavyko naktimis parašyti.

– Kaip per visą šį laiką keitėsi tavo ir filmo ryšys?

– Kai filmas debiutavo akademijoje, gavome kažkiek kritikos iš dėstytojų. Tuomet į jį ir pati žiūrėjau kritiškai – kažko nespėjau, kažkur galėjau pasistengti labiau. Mintys sukosi apie tai, kad trūko laiko ar kitų resursų. 

O dabar, kai su operatoriumi Jauniumi Sarapinu iš naujo spaudėme filmo failą, po poros metų jį peržiūrėjome dar kartą ir pagalvojome sau – visai neblogai čia mums gavosi (juokiasi).

– Dvidešimties minučių filmą suklijuoja kelios sapno scenos. Kokiomis priemonėmis žiūrovams bandei sukurti sapną primenančią atmosferą?

– Aš labiau galvojau ne apie žiūrovą, o koncentravausi į tai, kaip sapnas paveiks pagrindinę veikėją. Prisimindama sapno fragmentus, Saulė bando suprasti jo reikšmę. Sapno funkcija buvo parodyti personažei, kur slypi ją kamuojančių problemų šaknys.

Norėjau, kad sapnas išsiskirtų savo atmosfera. Kadangi Saulė savo draugui užsimena, kad sapnas vyko griuvėsiuose, turėjome užduotį pabandyti surasti išskirtinę griuvėsių lokaciją. Taip pat paklausėme operatoriaus dėstytojo Viliaus Mačiulskio patarimo filmavimui pasitelkti išlenktą veidrodį, kuris sukūrė iškreiptos realybės efektą. Tad su Jauniumi savo jėgomis pasidarėme išlenktą veidrodį, o tuomet testavomės – vyko savotiškas žaidimas. Sapno estetika buvo sukurta per daug bandymų.

– Pereikime prie vienos įsimintiniausių filmo scenų, kai Saulė pirmą kartą grįžta pas savo kambariokę. Pagrindinę veikėją išvystame kitokią, tarp merginų pastebime unikalų ryšį. Nors ir leidi suprasti, kad jų santykiai komplikuoti, žiūrovus iš nerimo ir nežinios perkeli į jaukią erdvę. Gal gali papasakoti apie šios scenos svarbą?

– Kai parašiau scenarijų, ilgai svarsčiau, kas yra toji problema, dėl kurios Saulė nenori grįžti namo. Nenorėjau pasitelkti banalios konfliktinės situacijos. Išbandžiau netikėtumo faktorių: iš pradžių demonstravau, kad Saulė labai pergyvena, bet žiūrovams išvydus, į kokią atmosferą ji grįžta, turėjo tapti aišku, kad veikėja be reikalo save varė į kampą. Tiesiog įvyksta graži scena, nėra čia ko Saulei nerimauti (šypsosi).

– Kaip tarp Saulę bei jos kambariokę vaidinančių aktorių pavyko užmegzti organišką ryšį?

– Aktorės neturėjo kažkokių išskirtinių repetecijų – atėjo į filmavimą ir susipažino aikštelėje. Tačiau atsipirko kruopštus kastingo procesas, nes rinkausi iš labai daug aktorių. Atrankos metu testuodavau jas su šokio scena, o vėliau skirtingų merginų pasirodymus pasileisdavau vienu metu bei žiūrėdavau kaip tai dera ekrane. Kai sujungiau aktores Angeliną [Andrėją Daukaitę] ir [Ireną Sikorskytę], jos man pasirodė kaip gera kompanija.

– Ar jauti, kad lietuviškuose filmuose trūksta autentiško jaunimo bendravimo vaizdavimo? Ar turėjai tai omenyje rašydama ar filmuodama scenas, kuriose tavo personažai kalbasi tarpusavy?

– Jo, man kartais sunku žiūrėti filmus, kuriuose paaugliai kalbasi kaip trisdešimtmečiai (juokiasi). 

Šia tema kaip tik turiu vieną juokingą istoriją – kai akademijoje gyniausi scenarijų, komisijoje buvę dėstytojai pasidalino į dvi kategorijas. Vieni palaikė keiksmažodžių naudojimą scenarijuose, o kiti sakė, kad nesuprantu, kaip kalba jaunimas (juokiasi).Tuomet dėstytoja Giedrė Beinoriūtė labai taikliai pasakė: kodėl jūs aiškinate dvidešimtmetei kaip kalbasi dvidešimtmečiai? Man svarbiausia buvo parodyti, kaip aš bendraučiau su savo draugais, bandžiau vengti oficialių dialogų.

– Smalsu pasiteirauti apie filmo „Aš tave nužudysiu“ esmę. Ar būtų teisinga pasakyti, kad jis yra apie praeities traumas, neleidžiančias mums būti emociškai atviriems?

– Gražiai išsireiškei. Kai pristatinėju filmą, visiems sakau, kad jis yra apie savęs pažinimą. Bet tikrai sutikčiau ir su tavo pasiūlytu variantu.

– Ar Saulės sapne paslėptas kažkoks konkretus ją sukrėtęs įvykis? Ar tau ši specifinė trauma yra žinoma, bet pasirenki jos žiūrovams neatskleisti?

– Manau, kad tai susiję su jos nenoru grįžt namo. Neturėjau tikslo parodyti visko nuo A iki Z. Man atrodo, kad reikia išlaikyti žiūrovo įtampą, kad jis sektų istoriją, jam kiltų klausimai apie tai, kas ir kodėl čia vyksta. Lygiai taip pat ir pabaigoje, aš iki galo neatsakau, kas įvyko. Tiesiog palieku žiūrovą su tam tikra būsena, kuri galbūt padės po filmo permąstyti viską iš naujo.

– Pačioje pabaigoje Saulė paklauso sapne jai išsakyto patarimo, kas sufleruoja apie veikėjos progresą. Norėtųsi manyti, kad ji pagaliau kikena savo emocijas ne slėpdama, o jas išjausdama. Tačiau fone pradeda girdėtis intensyvi muzika, kurią įmanoma interpretuoti kaip blogą pranašą. Gal gali daugiau papasakoti apie filmą uždariusio muzikinio kūrinio pasirinkimą?

– Montažo metu nusprendėme pačioje pabaigoje panaudoti alternatyvų filmo pavadinimą [pradinį „Ja tibia ubju“ pakeičia „Ja tibia liubliu“]. Muzika suintensyvėja, nes bunda Saulės vidinis pasaulis. Filmo pradžioje atsiradus originaliai pavadinimo versijai skamba gan neutrali muzika, o prieš pat pasirodant pabaigos titrams nusprendėme akcentuoti Saulės emocinį progresą. Ji pagaliau priima save.

Silvijos Kuodytės debiutinį filmą „Aš tave nužudysiu“ festivalyje „Scanorama“ galite pamatyti Vilniuje, lapkričio 18 dieną. Daugiau informacijos rasite čia.

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.