Netrukus kino teatruose pradedamas rodyti jubiliejiniame „Kino pavasaryje“ pristatytas naujausias kino režisieriaus Vytauto Puidoko filmas „Murmančios širdys“. Su režisieriumi kalbamės apie šį filmą, dokumentinio kino kūrimo subtilybes ir politinį kūrybos aspektą.

Po debiutinės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ premjeros kurį laiką ryškiausiai prisiminiau ne siužetą (jis čia minimalus), bet erdvę, pastarąją suvokiant ne tik geografiškai, kaip veiksmo vietą, bet ir kaip patį kadrą su visa jo organizavimo logika: kas, kur ir kaip kadre atrodys, kokias prasmes vienokia ar kitokia žmonių ir daiktų padėtis kurs.

Merginų tarpusavio santykių dinamika yra bene pagrindinė filmo veiksmo varomoji jėga, jų draugystė nustelbia konkurenciją, ir žiaurumą, o jų negrabus rūpestis viena kita vis labiau auga.

Ambicija įgyvendinti pagavius vaidybinių filmų siužetus kiekvienais metais atsispindi ir šioje „Kino pavasario“ programoje. Vaidybinių filmų joje visuomet daugiau nei dokumentikos ar animacijos. Tad jiems visuomet tenka aršiau konkuruoti dėl žiūrovų simpatijų.

Filmo pradžioje Pievėnai išnyra iš chrestomatinio lietuvių dokumentikos rūko, o kitaip turbūt ir nepritiktų. Vienintelis toks kaimas ir unikali jo naktis. Erdvė, lyg tarp realios ir kartu mistinės, ritualizuotos, kaip ir veiksmas – tarp švento ir kasdienio. Tarp sacrum ir profanum, kaip sako filmo pavadinimas. Tik priešingybės čia kitaip, nei galėtum tikėtis, susijungia į visumą ir viena kitą papildo.

Mažame kaimelyje įvairaus amžiaus, su skirtingomis patirtimis, bet norintys išgyti, atgauti tikruosius save, priimami į atvirą Žano sodybą. Joje vyksta pats tikriausias gyvenimas – be miestietiškų privalumų, itin kukliomis sąlygomis, patiems dirbant žemę, prižiūrint karves bei atliekant kitus ūkio darbus. Stiprybės semiantis tikėjime. 

Nerijaus Mileriaus ir Linos Lužytės duetas tapatybės ir išnykimo fenomeno temų imasi pasitelkdami hibridinio kino formą – supina detektyvo ir trilerio žanrus į vieną veiksmo ir kontempliacijos kupiną kokteilį. Stebime kaip morge dirbanti Lina, kurią vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė, pasineria į pranykusio (o galbūt nenorimo rasti) Sauliaus Vilko paieškas. 

Režisieriaus Antoine de Meaux bendros gamybos su Lietuva dokumentinis televizijos filmas „Miško broliai“ yra skirtas užsienio auditorijai, to neslepia ir patys filmo kūrėjai. Tad šiemet pristatytą ir LRT Epika platformoje esantį filmą taip ir derėtų vertinti - kaip užsieniečio žvilgsnį į jį suintrigavusį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vykusio partizanų karo laikotarpį bei (labai teisingai) pastebėtas paraleles su Rusijos imperialistinėmis ambicijomis ir vis dar nepasibaigusiu karu prieš Ukrainą. Istorija mėgsta kartotis - ir tai yra svarbiausia „Miško brolių“ žinutė.

Ši į tris tomus sutalpinta medžiaga kaip tik ir yra mūsų lietuviško kino istorija. Ir kaip tik į jos su tokia atida, meile, kruopštumu ir atsakomybe kontekstą yra įrašomas naujas, o iš tikrųjų šią istoriją pratęsiantis III tome aptariamas lietuvių kinas – vaidybinis / autorinis, komercinis, kuriamas moterų ir vyrų nuo vidurinės iki jauniausios kartos, dokumentinis ar „naujojo realizmo“, postpoetinis ar „kasdienybės“, įtraukiant čia ir lietuviškosios animacijos palikimą ir dabartį, ir trisdešimt nepriklausomybės metų kino industrijos.

Prieš pradedant rašyti tekstą prisimenu Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ citatą (scena yra ir filme), kai stojamąjį egzaminą atvykęs laikyti Rimants pamato Radausko eilėraštį ir pats sau primena, kad „reik’ rašyt’ konkrečiai - erdvė, laiks, kas veik’ i ko nor’“. Surezonuoja, nes kino teatrus pagaliau pasiekusioms režisieriaus Igno Miškinio „Pietinia kronikoms“ (žinoma, ir romanui, tačiau labiau - pačiam filmui, nes vaizdų ir kolektyvinės patirties salėje galia čia tiesiog nenuneigiama) „konkrečiai“ tinka ne iki galo. 

Kinas kine Algimanto Puipos „Naktiniame seanse“ veikia ne tik per žodines ir iš situacijų gimstančias nuorodas į kitus kino kūrinius. Pats filmavimo būdas, atrodo, kuria įspūdį, jog stebime tokį uždarytą, juostoje įkalintą ir už jos ribų negalintį išeiti vaizdą. Kino operatoriaus Lino Žiūros kamera žvelgia į šitą it objektyve uždarytą pasaulį „fish-eye“ išgaubtu žvilgsniu ir primena – viskas yra netikra ir viskas yra fikcija.

Septyniolikmetis šiaulietis laukinio kapitalizmo laikais. Modeliais svajojančios tapti paauglės. Į kontrabandos pasaulį patekęs ornitologas. Bado streiką paskelbusi televizijos diktorė. Jaunas vaikinas, infiltravęsis į neonacių grupuotę. Tai tik dalis spalvingų lietuviško kino herojų, kurie pasirodys šiais metais. Žanrai ne ką mažiau įvairūs: trileris, komedija, istorinė drama, kriminalas.

Kas galėjo pagalvoti, kad ateis diena, kai Baltijos šalių kino padangėję blykstels toks eksperimentas, kokio būtų galima tikėtis lengvai pamiksavus išprotėjusio Yorgoso Lanthimoso pasaulio bei Davido Lyncho siurealizmo estetikas. Atėjo tokia diena. 

Pokalbyje su kolege Neringa Kažukauskaite kino kritikas, rašytojas Narius Kairys sako, kad rašančio žmogaus vienas iš malonumų ir kančių yra nuolat reflektuoti apie patį rašymo procesą. "Aš labai norėčiau jausti tą rašymo malonumą, norėčiau, kad būtų kitaip, bet yra, kaip yra."