Lopšinė Motinai

Kursinio darbo tema pasirinkau „Lopšinę motinai“ iš vieno Justino Marcinkevičiaus pasakymo: „Niekas nėra manęs taip paveikęs, kaip mano motina“. Keturiolikos metų netekęs motinos, jis sakydavo: „Iki šiol motina kalba manimi“. Pirminis filmo pavadinimas buvo „Atspindys“. Siekiau parodyti, kad žmonės nešioja savyje kitų, išėjusių, žmonių atspindžius, kad savo atsiminimais mes tarsi atspindime tuos, kurių jau nebėra tarp gyvųjų.

Justinas Marcinkevičius kalbėdavo apie tai, kaip motina praskaidrėdavo dainuodama. Tačiau jo tėvas, pas kurį nuvažiavau į jų vienkiemį, sakė priešingai – ji nedainuodavo, net klausos neturėjo. Įkalbinėjama dainuoti ji sakydavo: „Iš dainų negyvensi, reikia darbus dirbt“. Befilmuojant iškilo ir kitų paralelių: karo išvakarės, atimtas laukas, kuris tapo aerouostu, lėktuvų skrydžiai. Iš to lauko gimė giesmė ir praskridimas su Vytauto Paukštės monologais.