1989 /

Žuvies diena

85 min. – Vaidybinis – 1989, 85 min., spalvotas, 35mm – 1989 , Lietuvos kino studija

Lietuvos kino studija, susivienijimas LKS, 35 mm, spalvotas, viruotas, 85 min.

Filmografija: Jolitos Skablauskaitės apsakymų motyvais. Scenarijaus autorės: Liucija Armonaitė, Regina Vosyliūtė. Režisierius – Algimantas Puipa. Operatoriai: Rimantas Juodvalkis, Vytautas Survila. Dailininkas – Algirdas Bružas. Kostiumų dailininkas – Linas Kriščiūnas. Kompozitorius ir garso operatorius – Juozas Širvinskas. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Grimas – V.Sapkaitė. Kombinuoto filmavimo operatorius – A.Slavinskas. Povandeninio filmavimo operatorius – V.Rusanovas. Montažas – Ariadna Gruodienė. Fotografė – M.Juknevičiūtė. Dailininkė dekoratorė – D.Dičiūtė. Asistentai: M.Bilinskaitė, D.Vizgirdaitė, Ž.Sičiūnaitė, V.Vitkutė, A.Aleknienė, E.Olbikas, A.Keburys.

Vaidina: Veroniką – Daiva Stubraitė, Tadą/Iho – Sakalas Uždavinys, Iho motiną -- Danutė Juronytė, senį Jokūbą – Antanas Mackevičius, Viją -- Virginija Kelmelytė, Klarisę – Irena Žitkutė, Stasį -- Gintautas Pečiūra, redaktorių -- Povilas Stankus, abortininkę -- Olita Dautartaitė; Jonas Naujokas, Vidas Petkevičius, Kostas Smoriginas, Nijolė Ūsaitė ir kt.

Drama.

Turinys: Vaiko besilaukiančią jauną moterį Veroniką apžiūri gydytojas. Kompiuteriu net parodo skystyje plaukančią būtybę, kuri kažkuo trikdo būsimą motiną. Šuolis – ir Veronika jau nebe šiuolaikiniame mieste, o tarp avių bandos, su keistais (turkų? karaimų?) rūbais vilkinčiu jaunuoju Ihu, kurs atveda ją pas savo motiną. Ta pasodina heroję prie siuvimo mašinos: kol viso kaimo neapsiūsi, neišeisi. Ne, pasirodo, tai tik Veronikos literatūrinis bandymas, kuris nepatinka redaktoriui: miglota, neaišku... Realybėje Veronika dirba teismo sekretore, turi kambarėlį apleistame name. Kartą suėjo svečių, po išgėrimo liko buvęs psichiatrijos ligoninės pacientas Tadas, bruožais primenantis įsivaizduotąjį Iho. Vėliau tarp jų užsimezga ir intymesni santykiai. Bet Veronikai gal svarbiau, kad yra kam papasakoti dviprasmišką sapną su nuožmiu paukščiu ir neįmanomu „perpiešti“ gyvenimu. Kitą sapną, apie karstus, merginai pasakoja vienišas senukas Jokūbas, dovanojantis Veronikai žmonos vestuvinę suknelę; pasipuošę abu eina kavos gerti. O kaimynei Klarisei sapnuojasi tik tai, kad Veronika užėmė jos ir sugyventinio kambarį. Gyvenimas plaukia toliau, Veronikos draugė Vija ryžtasi pasidaryti abortą, bet paskutinę akimirką išsigąsta ir pabėga; redaktorius bando skirtis su žmona, Veronika užrašinėja bylą, o paskui, jos vaizduotėje, jis tampa teisėju, tuokiančiu heroję ir Tadą. Pajūryje filmuojama, bet Veronika atkreipia dėmesį ne į šią egzotiką, o į... save, suvargusią, vaikais apsikarsčiusią, tuščius butelius kopose berenkančią. Stebi oro balionus, bando rašyti, turbūt paskutinį kartą ligoninėje aplanko Jokūbą, plauko po vandeniu – arba tai to jos nešiojamo vaiko plaukymo projekcija?

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1989, №6, 8-9 p. (rep.; filmas vadinamas „Laukinės varnos medžiuose“); Kinas, 1990, №1, 4-7 p. (L.Vildžiūnas, S.Macaitis, N.Aukštaitytė); Kinas, 2003, №7 (278), 33-34 p. (L.Kreivytė); Новые фильмы, 1990, №9, 1-2 р. (В.Матизен); Мнения (Москва), 1990, №2 (В.Матизен), 1990, №4 (С.Мацайтис). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 91-93, 98 p. (S.Macaitis).

Komentaras: Besiužetis, pabirų impresionistinių potėpių, siejamų tik pagrindinio charakterio – Veronikos – įspūdžių, vaizduotės žaismo, reakcijų filmas, daug kam atrodantis nepaprastai manieringu. Kiti žmonės ekrane pasirodo ir dingsta, savaime nebūdami kūrėjui svarbūs, – gal tik kaip herojės individualistės nuotaikų, būsenų, abejonių (ar talentinga? ar gimdyti?) atspindys. Vis dėlto filmas, grynai skirtas šiuolaikinei moteriai, įdomiai ir patraukliai suimprovizuotai aktorės Daivos Stubraitės, žiūroves bei kritikes ne itin pradžiugino, nes biologinis giminės pratęsimo ženklas šiame keistame kūrinyje lieka pats esmingiausias. O to, anot nūdienių intelektualių, maža. Anais laikais „Žuvies diena“ kėlė diskusijas, turėjusias patenkinti režisierių, aiškiai nevengusį provokacijų, kartais neskoningų (užuomina į „Savaitgalio pragare“ filmavimą), pastačiusį juostą, kurios štrichus kiekvienas suvokia ir vertina savaip.

Nuotraukoje apačioje - filmavimo momentas (iš kairės): scenaristė ir antroji režisierė R.Vosyliūtė, aktorius A.Mackevičius, režisierius A.Puipa.