Nebylys
Filmografija: Pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką. Scenarijaus autorė – Valentina Paukštelytė. Režisierius – Vidmantas Bačiulis. Operatorius – Jonas Gurskas. Dailininkas – Vytautas Merkys. Kostiumų dailininkė – Daiva Vitkienė. Garso operatorė – Kristina Narbutaitė. Režisieriaus asistentė – V.Viederytė. Antrieji operatoriai: O.Petrauskas, R.Miškelevičius, V.Pranckevičius.
Vaidina: Joną – Robertas Vaidotas, Kazimierą – Arvydas Lebeliūnas, Aneliją – Vilija Grigaitytė, jos tėvus: Kepelę – Rolandas Butkevičius, Kepelienę – Regina Paliukaitytė, Butkienę, Jono motiną, -- Genovaitė Tolkutė, Šnervienę, Kazio motiną, -- Birutė Raubaitė, kleboną – Vytautas Dumšaitis, pasakotoją – Bronius Gražys, piršlį – Ferdinandas Jakšys; Algirdas Vrubliauskas, Vladas Žirgulis, M.Skabutytė, M.Jūkėnienė, E.Paulauskas ir kt.
Melodrama.
Turinys: XIX amžiaus Lietuvos kaimas. Du kaimynų berniūkščiai – Kazys ir Jonas – nuo vaikystės neperskiriami draugai. Neskuba kurti šeimų ir suaugę. Bet kartą prie šventoriaus Kazys pamato iš kitos parapijos atvykusią Anelę, nutaria vestis. Kadangi nuolatinis piršlys neturėjo laiko, juo apsiima būti Jonas. Nuvyksta pas Anelę, susitaria su jos tėvais, parveža Kaziui pačią. Štai tik jaunojo draugas, kuriam mergina irgi krito į akį, blogsta, eina išpažinties dėl „minties nusikaltimo“, po to guli kryžiumi po altoriumi, bet Sekminių rytą Anelė ir Jonas vis dėlto puola kits kitam į glėbį ir „sugriešija“. Būdama padori lietuvaitė, Anelija tuoj prisipažįsta vyrui nusidėjus. Kazys su Jonu važiuoja kažkur santykių aiškintis, bet vidury jų slogaus tylėjimo Jonas spontaniškai čiumpa kažkokį gelžgalį ir nudobia vaikystės draugą. Kaip mus painformuoja po to, Anelė išprotėjusi, o Jonas gavęs katorgos ir taip pat praradęs amą – visiems 30-iai metų.
Komentaras: Gana charakteringas pavyzdys to, ką vadindavome „lietuvių vaidybiniu televizijos filmu“. „Didysis“ kinas beveik nesidomėjo lietuvių literatūrine klasika (nors kaip tik „Nebylio“ melodraminis trikampis buvo trumpam pritraukęs net, atrodo, V.Žalakevičiaus dėmesį). Televizija turėjo nerašytą principą: pagarba klasikai. Ji buvo tiek automatiškai, iliustratyviai suvokiama, kad šiame „Nebylyje“ į kadrą kartais įvedamas net skaitovas. Aktorė G.Tolkutė ir šiaip jau suvaidino savo pribuvėjos džiugesį, bet B.Gražys priverstas dar burbėti: „Vaikelio atėjimas į šį pasaulį jai buvo šventas“, tarsi filmas būtų skiriamas visiškiems analfabetams („runkeliams“?). Net audringą (kiek leido aukšta TV moralė) Jono ir Anelės meilės sceną iš principo perbraukia prastai sukompiliuota klasikinė muzika ir diktoriaus (J.Tumo?) literatūriniai niekai apie kažkokią pempę, besibraunančią iš kūno. Taigi tokios „pagarbios“ ekranizacijos nejučia pasiekdavo atvirkštinių rezultatų, išryškindamos dar ir mūsų senosios literatūros silpnumą. Ekrane -- nelygiaverčiai aktoriai, dažnai velkantys paskui save prastos teatrinės tradicijos šleifą. Įdomiausias R.Vaidotas, apčiuopiantis Jono permainas, jų kankinančią dialektiką, bet partneris A.Lebeliūnas – tiesiog inertiškai saldus, o dėl herojės, stokojančios bet kokio spindesio, visai neaišku, kodėl ją iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo du tokie bernai.
TV filmai, panašūs į „Nebylį“, turėjo pasisekimą (gal tarp nueinančios kartos tebeturi?) dėl savo šventeiviškumo, autentiškų rakandų, tautinių rūbelių, kaimo kapelų, senosios kaimo architektūros fragmentų ir pan. Į savarankišką meno kūrinį jie pretenduoti, žinoma, negalėjo.
® Saulius Macaitis
