Senis ir žemė

Kino kritiko Laimono Tapino teigimu, “nedažnai pasitaiko, kad jau pirmas kino režisieriaus filmas būtų pasisekęs. (...) ir jau visai retas reiškinys, kad pirmas kūrinys pasuktų į naujas vėžes visą kinematografiją. Roberto Verbos pirmagimis – filmas “Senis ir žemė” lietuvių dokumentiniam kinui turėjo būtent tokios įtakos”. Tuo metu lietuvių dokumentiniame kine jau būta ekspresyvių reportažų (Viktoro Starošo filmai), būsimieji vaidybinio kino režisieriai Arūnas Žebriūnas, Marijonas Giedrys, Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa eksperimentavo, įvesdami į dokumentiką vaidybinio kino išraiškos priemonių. O Robertas Verba tarytum atsisuko į visišką archaiką – sukūrė kino portretą.

Savo herojų Verba rado, rengdamasis filmuoti siužetą kronikos žurnalui “Tarybų Lietuva” apie penkis brolius nuo Molėtų – visi buvo muzikantai. Jie vis pasakojo apie savo tėvą, kaimo šviesuolį, išleidusį juos į mokslus. Verba su grupe aplankė senąjį Trimonį, pafilmavo jį. To laiko dokumentiniame kine buvo įprasta, kad kaimo žmogus džiaugiasi savo kolūkine šiandiena, o Verbos parvežtoje į kino studiją medžiagoje baltaūsis kaimo senukas porino ne apie kažkokius pasiekimus (kukurūzų aukštį ar kvadratinį lizdinį runkelių sodinimą), bet apie išvargtą vargą. Apie tai, kaip sūnūs stengėsi mokslą gauti, apie žmoną, kuri "su vaikais gražiai pergyveno, kaip avela juos glamonėjo".

Kino kritikas Skirmantas Valiulis vėliau rašys: “Jausmo ir psichologijos tiesa Verba primena mūsų literatūros klasikus. Primena ir veikėjų kalba. Jo filmų kaimo žmonių šneka itin vaizdinga, emocinga, daug ką pasakanti apie patį žmogų, charakterizuojanti jį kaip tam tikros socialinės ir etninės grupės atstovą”. (“Jaunimo gretos”, 1969, Nr. 3)

Pats Verba savo herojų vadina filosofu, patriarchališko Lietuvos kaimo šviesuoliu. “Trimonį, blaiviai mąstantį žmogų, senatvėje užgula didieji klausimai: kodėl žmogus turi mirti, kodėl nėra amžinybės? Jis pasikeičia su savo moterimi kaimui įprastomis rolėmis – stropiai prižiūri ūkį ir tupinėja aplink žmoną. (...) Paties Trimonio nė kiek “nerežisavau”. Reikėjo tik žiūrėti ir pamatyti. Mirė jo žmona. Savaime atsirado finalas. Senis nesulaukia, kada sūnūs pasirūpins paminklu, pats pasikinko arklį ir važiuoja į Vilnių akmens parsivežti. Mano kamera gal tik vieną gatvę “pakoregavo”.

Rašytojas Grigorijus Kanovičius, tuo metu dirbęs kino studijoje redaktoriumi, prisimena “Senio ir žemės” scenarijaus rašymo laiką. “Verba paprašė, kad padėčiau jam parašyti scenarijų apie tą Senį. Atsakiau, kad aš pats šito negaliu padaryti, kadangi kaimo nepažįstu, bet labai draugauju su Rimkevičium – paimkim Rimkevičių, nuvažiuokim į tą kaimą pažiūrėti, kaip viskas atrodo. Mes trise nuvažiavome į Kazokiškių kaimą. Kaip tik buvo grybmetis. O Rimkevičius pasiutęs buvo grybautojas. Jis atsikeldavo anksti rytą, nešdavo krepšių krepšius ir buvo neapsakomai laimingas dėl tų grybų. Šeimininkas, tas Senis visą laiką kepdavo mums Rimkevičiaus surinktus grybus ir papasakojo visą savo istoriją.

Aš galvojau, kad nieko iš to nebus. Mes pavalgysim grybų ir išvažiuosim, ir tuo viskas baigsis. Bet staiga prie stalo – šventa teisybė – tiesiog prie stalo man atėjo į galvą pavadinimas. Tariau: „Koks senis!Gal galima būtų sukurti filmą „Senis ir žemė“ – vietoj „Senio ir jūros“. Tas labai patiko gana santūriam Rimkevičiui ir Verbai. Jie sutarė, kad toks pavadinimas – raktas filmui. Mes grįžom į Vilnių ir parašėm scenarijų. Aš dabar negaliu pasakyti, kaip tas scenarijus atrodė, bet Verbai jis patiko. Jam patiko aplinka, žmonės, jis pradėjo dirbti. Ne visa medžiaga įėjo į filmą, bet žinau kad daug studijos žmonių susižavėjo Verbos Seniu. Tai buvo absoliučiai tikras žmogus. Man atrodo, kad Verbos sugebėjimas jausti žmonių tikrumą padėjo ne tiek mums su Rimkevičium scenarijų parašyti, kiek jam pačiam. Verba ne iš tų žmonių, kurie galėjo numatyti, koks bus filmas. Jis susižavėdavo kokiu žmogum ir filmuodavo”.

Filmo “Senis ir žemė” kūrimas apipintas įvairiausiomis legendomis. Neva, Verba tik filmavo ir filmavo, o filmą kūrė visa kino studija. Diktorius ir scenaristas Albinas Šukelis: “Už Verbą kiti dirbdavo? Jis dirbo kaip juodas jautis. Tik jeigu jam parašei scenarijų, jis norėdavo, kad tu ir toliau darbe dalyvautum, eitum į filmavimus, žiūrėtum medžiagą, o ne dingtum. Jis visą laiką rodydavo, tardavosi – gal dėl to buvo toks įspūdis. Prašydavo žiūrėti visą medžiagą, porą valandų ir pasakyti, ką galvoji. Sėdėdavo naktimis ir montuodavo. Po to daugybę kartų žiūrėdavo, kas išėjo. Kiekvienas kadriukas – į vieną pusę padėtas ir pažiūrėtas, ir į kitą pusę. Jeigu Robertas ko nors klausinėdavo ir išklausydavo, tai tie jau galvoja, kad jie ir yra kūrėjai. Jie yra Verba? Ne! Verba rodo ir šneka: “Ką dabar darysim?” Viską įsidėmi, užsirašo. Turi savo nuomonę. Piktas kartais būdavo. Sakydavo: ką čia, imat pinigus, o nieko man nepadedat. Vienas žmogus kine nieko negali. Jis mokėdavo mobilizuoti ir kitus”.

Iva Jakštaitė, garso operatorė: “Verba padarydavo įdomiai, bet dėl to jis ir dirbo ilgai. Sėdim montažinėj, dėliojam, pasižiūrim ant montažinio stalo -- ne. Sumontuoja kelis planus ir einam žemyn, per kiemą į peržiūrų salę. Užtaiso nedidelį epizodėlį ir pasižiūrim jį ekrane. Ir dar keliskart pasižiūrim. Grįžtam. Vėl ką nors keičia. Pakaitalioja, pasižiūri montažinio stalo ekranėly – ne, einam į salę. Ir ką sutinka kieme, tą kviečia: einam žiūrėti, aš medžiagą žiūriu, einam žiūrėti. Labai mėgo kviestis. Ir klausdavo patarimų. Bet niekada nepaklusdavo jiems. O klausinėdavo labai nuoširdžiai. Tikrai niekad nemačiau, kad jam būtų reikėję to, ką išgirsdavo salėje. Gal jame kažkaip kitaip tai transformuodavosi. Gal jis pasitikrindavo”.

Iš S.Valiulio recenzijos: “Atskiri R.Verbos dokumentinių filmų epizodai yra savotiški minties ir jausmo sąlydžio branduoliai, didele menine įtaiga pasižyminčios pasakojimo atkarpos. Specifinės operatoriaus priemonės – apšvietimas, planų kaita, kameros judesys – pavirsta nepastebimais menininko įrankiais, kuriais jis įžiebia dideles emocijas, atskleidžia svarbias mintis. Gyvenimo tiesa persilydo į meno tiesą, nepažeidžiant paties tikrovės reiškinio natūralumo ir įtikinamumo”. (“Nemunas”, 1970 m. Nr. 9).

Apdovanojimai: 1966 m. Pabaltijo kino festivalyje “Didysis gintaras” Vilniuje – diplomas už režisūrą. 1966 m. II sąjunginiame kino festivalyje Kijeve – diplomas už režisūrą.

© Rūta Oginskaitė