Šimtamečių godos

"Dokumentiniame kine nėra nieko brangesnio už paties žmogaus atsivėrimą. Ne šiaip atsivėrimo, o tokio, koks būtinas filmui. Verba-operatorius žinojo, kaip padaryti, kad žmogus, jo aplinka atsiskleistų patikliai, nesuvaidintai. Prisijaukindavo kantrybe, pagarba ir meile", rašė Julius Lozoraitis 1994 metais "Lietuvos ryte" RobertoVerbos retrospektyvos per televiziją proga.

"Šimtamečių godos", filmas, kuriame šnekinami šimto ir daugiau sulaukę žmonės, paraiškoje buvo pateiktas kaip kūrinys, skiriamas Lenino gimimo šimtmečiui – tokia, kaip sakoma, buvo duoklė laikui. Albinas Šukelis dabar tai prisimena kaip anekdotą: “Pirmiausia reikėjo sugalvoti, kaip prakišti tą idėją, kad leistų filmuoti. Sakau – Lenino šimtmetis! Ir parašėme paraiškoje, kad šitas filmas – būktai Lenino gimimo šimtmečiui.Gera paralelė, ko jūs norit? Koks jis toks, tas Leninas, bet pastatome jį į vieną gretą su Lietuvos senukais, su jų patirtim ir išmintim. Tiems laikams tiko”.

Tačiau filme paduodame ranką Lietuvos 19 šimtmečiui, o ne Leninui. Šito filmo herojai, "iš pirmo žvilgsnio paprasti senukai -- netikėtai atsiveria režisieriui ir kaip blaiviai save reflektuojantys kaimo išminčiai, ir kaip žmonės, kuriems laikas nesugebėjo išgydyti visų žaizdų, ir kaip komiški amžinųjų istorijų personažai" (Živilė Pipinytė). Kaip paralelė -- ši diena. Verba įsižiūri į jaunus veidus, ieškančius ryšio su praeitimi. Graži ilgaplaukė mergaitė priešais veidrodį senoviniais rėmais. Bigbito ansamblis "Bočiai" -- konceptualus pavadinimas, būdingas tam laikui, -- savo ritmu "perdainuoja" senas lietuviškas dainas. Ką daro su mumis laiko tėkmė -- skurdina, turtina? Kokie mes atėjome į šitą šimtmetį? "O iš tiesų norėjome parodyti: štai čia yra Lietuva su tokiais žmonėmis, auga jau kitos kartos, bet ir jos stovi ant to paties kelio. Ir tos Lietuvos jūs neiškapstysit", pasakojo Albinas Šukelis "Šiaurės Atėnuose" 2003-ųjų rudenį.

Kad nufilmuotų "Šimtamečių godas", Robertas Verba ir scenarijaus autorius Albinas Šukelis (profesionalus teisininkas "su disidento kupra", studijoje -- diktorius) per Kraštotyros draugiją sukėlė ant kojų visos Lietuvos kraštotyrininkus, rajonų kultūros vadus. Jie turėjo surasti visus Lietuvos šimtamečius, pakviesti ir atvežti senolius į jiems skirtas šventes, kuriose Verbos komanda filmuodavo. Štai, kur reikšdavosi Verbos "kantrybė, pagarba ir meilė". Juk nufilmuoti ne vien tie auksiniai kadrai, kurie sudaro neatsižiūrimą "Šimtamečių godų" audinį. Jie atrinkti iš šimtų variantų -- filmui buvo duota tik 20 minučių. Kiti išlikę kadrai saugomi archyve.

Kartu filmavęs operatorius Algirdas Tarvydas prisimena: “Archyvui atiduodavome viską, ką prifilmuodavome. Ten nuvežta daugybė mėdžiagos – to, kas neįeidavo į filmus. Kai po Roberto mirties archyvas tvarkė jo juostas, aš buvau nuvažiavęs, nes reikėjo identifikuoti „Šimtamečių godų“ medžiagą – kur filmuota, kur koks senukas. Persukau keturiasdešimt dėžių, sėdėjau ten sausį ir vasarį, ir viską surašiau ant dėžučių. Kur filmavom Jurbarke, kur Dubičiuose, Kupišky, Anykščiuose, Prienuose...

Juk tie senukai būdavo suvežami iš viso rajono į vakarones, šimtamečių pagerbimus, rengtus specialiai filmavimams. Visi senukai – iš vargingų šeimų, visi nematę arbatos, kavos, torto. „Biednų tėvų vaka“, kaip filme sako viena šimtametė.

Prieš filmavimus mes visus senukus apvažiuodavom, kalbėdavomės. Verba kalbėdavo ilgai, tardydavo, žiūrėdavo. Užeidavome į rajono socialinį skyrių, duodavo mums didžiules knygas, mes vartydavome ir žiūrėdavome gimimo metus. Tos gimimo datos – sąlyginės, nei pasų, nei ką. Tai nuvažiuodavome, ir pirmiausia klausdavome, ką žmogus prisimena. Ar dar baudžiavą, ar kokius įvykius. Ir žiūrėdavo Verba -- kaip tas senukas ar senutė kalba, kaip protauja, kaip atrodo. O aš po truputį fotografuodavau.

Kai kadrą statydavome, aš mokiausi iš jo, kaip kelti kamerą aukštyn, kaip žemyn. Daug dėmesio skirdavo fonui: kaip senukas sėdi, kas kadre. Jis buvo geras operatorius, matydavo kadro visumą. Jam svarbi buvo kadro nuotaika, o tai nėra lengva padaryti, nes pati juosta kitaip mato, nei žmogus. Pasodini tą senuką, sutvarkai foną, sužiūri, kad visos dėmės nesirikiuotų į liniją, kad kompozicija būtų, kad žmogus kalbėdamas laisvai jaustųsi, neišeitų iš kadro. O žmogų jis pasodindavo ilgam pokalbiui. Ir ilgai šnekindavo, laukdavo situacijos.

Daug Roberto giminių apvažiavome, tai ne paslaptis. Užtat ir yra fotografijų ciklas „Akimirkos su Robertu Verba“ – iš tėviškės. Apėjom visą jo tėviškę, kurios nėra. Nebuvo jau tuo laiku. Ir pievas apėjom, ir medžius, liepas, ant fundamento pasėdėjom, ant laiptelių. „Akimirkos su Robertu Verba“ fotografuotos ketvirtą ar šeštą valandą ryto. Ir fotografavom, ir filmavom. Robertas tėviškės kadrus norėjo įdėti daug kur. Tėviškės netekimas jam buvo didžiausias skausmas. Raseinių rajonas, Medekšinės kaimas. Už Nemakščių važiuojant pasuki... Gražaus vienkiemio būta.

Senukai įvairiai reaguodavo į filmavimus.. Pirmiausia, kada mes atvažiuodavome aplankyti, mus priimdavo vaikai. Dukra sako: a, šitas, na kam jums, su juo nesusikalbėsi, guli ir guli. Arba važiuoji ir tiesiai klausi, kur guli tas senukas. Atsako: šitas senelis... yra, yra, tik nežinau, ar gyvas, barščius nunešiau, palikau – jis ten pečiuj guli, pakuria, pašildo ir guli. Akurat, guli. Ir tokių buvo. Aš apie kiekvieną „Šimtamečių godų“ senuką galiu papasakoti.

Filme yra tokia pora. Mums pasakė, kad jie labai seni. Tie, kur senutė sako „pagavau ir susimezgiau mazgą“, o jis sako, kad irgi daug keliavo, kol žmoną susirado -- „dešimt apkeliavau“. Ji jam: „Sakyk daugiau, nebūk čiočys“. Toji pora tikrai nėra šimtamečiai. Bet jie tokie aktyvūs ir įdomūs, ir dar pora. Dauguma juk po vieną buvo likusių. Robertas blaškėsi, blaškėsi, ai, sako, nufilmuokim. Ir mes triskart važiavom filmuoti jų. Robertas sugalvojo, kad juos reikia pasodinti gėlių darželyje ir filmuojant tolti nuo jų. Plynam lauke ta jų sodyba. Kraną pasistatėm ir nufilmavom gražiai.

Pas vieną šimtametę kaip nuvažiavom, mus pasitiko dukra ir sako: mano mamytė nieko nekalba išvis, tyli ir tyli, nieko jūs neišgausit. Robertas, kaip visada, kol nepamatys – neišeis. Artimųjų santykis dažnai juk labai subjektyvus. Mes prisistatydavom, paaiškindavom, ko ieškom, o mums šimtamečių namiškiai siūlydavosi – ką čia tuos senelius filmuoti, mane filmuokit.

Robertas atkaklus. Ta nešnekioji senutė ant pečiaus gulėjo, nulipo. Dieve mano, angeliukas. Veidas apvalutis, akutės įdubusios, nosytė. Maloni moteriškė. Robertas ją šnekino, bet ji nieko neatsakinėjo. Sakėm, atvažiuosim ir paimsim ją į Dubičius, kur bus vakaronė. Atsivežėm ir nufilmavom ją susodinę su senute, kuri klausia „Ar Dievas yra? Nėra? Su ja susišnekėti nemožna“.

Kai aš ją grąžinau į namus, sakau namiškiams: kas su jūsų mama – kai išgėrė, tai prašneko, o visą laiką tyli. Vaikai, dukra sako, ji juk išsigando jūsų. Ji kai pamatė jus, atvažiavusius su ta mašina – rusišku kino studijos „Uaziku“, būda tokia, -- ji iškart ant pečiaus, nes manė, kad atvažiavot ją išvežti į Sibirą. Negaliu dabar pasakyti, ar ji buvus išvežta. Bet kai išsigando, tai ir nebekalbėjo. Tai štai visos tylėjimo paslaptys. Senutė puikiausiai girdi, bet tyli, išsigandusi Sibiro, mes manom, kad ji neprigirdi, aš atsigulęs rėkiu – o kas vyksta ekrane? Ir kada mes nufilmavom tuos tris šimtus metrų su ja, ėjom išgerti, nes velniškai gerai buvo. Užtat prieš tai tris valandas kankinomės.

Kai Robertas padarė „Senį ir žemę“, jis išsiskyrė su žmona, ir jo pagrindinė kalba būdavo apie meilę. Ar yra meilė, kas kaltas dėl išsiskyrimo. Tada tai buvo jam labai aktualu. Vienas skaudžiausių jo gyvenimo tarpsnių. Robertas buvo kaimo vaikas. Gilių tradicijų šeimos vaikas. O mieste – išėjo moteris, išsidalino, išsiplėšė, ką turėjo. Tai jį labai skaudžiai veikė.

Kitas svarbus momentas -- Roberto mama išvažiavo į Ameriką. Tėviškėje nieko neliko, ji sugriuvo. Tai matot, kiek skausmo sutapimų. Mamos nebėra, tėviškės nebėra, žmonos nebėra. Robertas liko vienas. Štai kiek sudėta į giesmę savo tėvams, kaimui, giesmę savo tautai.

Kaimo žmones Robertas labai gerai jautė. Kiekvienoje toje šimtametėje ir buvo mama. Jis kiekvienoje senutėje ieškojo savo mamos jaunystės atsiminimų. Tokią išvadą aš darau po ilgų stebėjimų, pokalbių – juk valgydavome kartu triskart per dieną, kalbėdavomės apie moteris, apie meilę... Kiekvieną dieną Robertas kalbėdavo apie meilę. Paskutinis jo sąmojus ligoninėje, kai nuėjau aplankyti, buvo toks: „Ar yra, Algi, meilė, ar ne?“. Sakau, Robertai, yra, bet ne kiekvienam. Jis pasižiūrėjo, akys sudrėko. Taip...”.

Robertas Verba: “Vis tiek mūsų visų šaknys yra kaime. Ir mano tėvelių, ir mano senukų. Ir kadangi intelekto tiek (...) Kiek gi pas mus švietėjų buvo tais laikais? Nu šimtas? Ir tai žinom tik vieną kitą. Žinom iškilesnį poetą, žinom kunigą. Maironį žinom. Basanavičių. Kitaip sakant, tuos, kurie turėjo sąlygas. Žinom kažkokius „samorodkus“, kai Žemaitė, kaip kiti. Vienas kitas organizatorius to viso reikalo. O tauta nėra gi visai kvaila. Ant ko ji laikėsi? Ant kaimo išminčių. Ant kaimo blaivaus proto, logikos.

Kai žmogus pragyveno gyvenimą, šimtą metų – nu, „Senis ir žemė“ irgi iš tos serijos, -- tai man norėjosi pavažinėti, ir aš daugiau nei pusę metų važinėjau. Daugelis jų neįėjo į filmą. Bet, supranti, kaip epocha ta gyveno. Tai kažkoks epochos apibendrinimas. Tai yra ir iš Dzūkijos, ir iš Žemaitijos, ir iš Suvalkijos. Ir kai susiklijuoja į tokią virtinėlę, rožančių, supranti, kad tauta buvo graži, sąžininga, dora. Nu, tas branduolys nebuvo idealus, niekada gyvenime. Bet laikėsi ant kažkokių kriterijų doros. Tai rodo tų senukų pasakojimai. Tada supranti, iš kur tu, iš kur tavo šaknys ir, niekur nedingsi.”.

Albinas Šukelis: “Scenarijaus koncepciją sugalvojau, kai Kaune pamačiau bigbito ansamblį “Bočiai” – jie dainavo senas lietuvių dainas, pervedę jas į to laiko popsą. Daugiau tokių ansamblių tada turbūt ir nebuvo. Paralelėms su šimtamečiais jis mums tiko. Kai aptarinėjome su Robertu scenarijų, visą laiką galvojome, kad rodysime šimtamečius ir “Bočius” kontrapunktu. Kiti sugretinimai, detalės atsirado jau filmavimo metu. Finalui buvau sugalvojęs – ir Robertas tam pritarė – į kapus lydimas senolis, o dūdų orkestras groja “Ilgiausių metų”. Būtų lyg ir aliuzijos į tai, kad žmogus gyvena amžinai. Bet kai nufilmavome, tai netiko, nesimontavo. Ir “Ilgiausių metų” liko finalui, bet gyviems senoliams. Kinas toks dalykas – gali mąstyti kiek nori, o kol nepažiūri į ekraną…

Gal ne visi mūsų filme buvo šimtamečiai. Kiti – 90 ar 80 metų. Bet ne tai esmė. Svarbu, kad epocha parodyta, mūsų šaknys. Mums neleido filmuoti inteligentų. Reikėjo “darbo žmonių”. Reikėjo parodyti, kad “darbas daro žmogų”. Bet mūsų senukai tokie buvo, to jiems nereikėjo suvaidinti.

Dar vienas Roberto sugebėjimas, jo mentaliteto dalykas: montuodamas jis mokėjo gretinti visiškai, atrodo, nesugretinamus, kontroversiškus dalykus. Tarkime, skambant dainai “Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus”, jis rodo motiną, kuri veda vaikus į mokyklą. Kokios aliuzijos, kokios prasmės – kaip sudėtingiausiame vaidybiniame filme.

O kino studijoje buvo visokių vertinimų. Apie “Šimtamečių godas” esu išgirdęs, kad “užas, smotret’ nevozmožno” (rus.: “siaubas, žiūrėti neįmanoma”). Apie “Senį ir žemę”, “Šimtamečių godas” yra sakyta, kad “nėra optimizmo”. Tada tai skambėjo kaip rimtas ideologinis kaltinimas. Laimė, taip kalbėjo ne vadovai. Kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis ir studijos direktorius Julius Lozoraitis labai šiltai priėmė. “Šimtamečių” Maskva nepriėmė, ir gerai, ką jie ten būtų supratę”.

Apdovanojimai: 1970 m. – jubiliejinis medalis “Už šaunų darbą” pažymint 100-ąsias V.Lenino gimimo metines. Tais pačiais metais R.Verbai paskirta LTSR respublikinė premija už filmus “Ištikimybė”, “Vincas Svirskis”, “Čiutyta rūta”, “Šimtamečių godos”.

© Rūta Oginskaitė