Čiutyta rūta

Pirmajame savo filme užfiksavęs paprastą kaimo senį, Verba ir toliau nesidomėjo socializmu.Tuo metu kai kiekvienoje saviveiklos scenoje reiškėsi stilizuoti optimistiški liaudies ansambliai, Verba eikvojo brangią tarybinę juostą, filmuodamas etnografines "Kupiškėnų vestuves" -- vėl senukai, autentiški jų jaunystės papročiai ir aprėdai, dainos ir raudos. O greta jis montavo tos dienos jaunųjų vestuves, jų papročius. Jokios publicistikos. Nieko ironiško. Tik užuomina pasvarstymui: kas per amžių amžius lietuvių tautos turėta, kas prarandama, kiek praradimų skatinama ir kas vietoje to turima.

Verbos paraiška šiam filmui buvo apie „Kupiškėnų vestuves“ – tai Kupiškio senukų etnografinio ansamblio spektaklis, senieji vestuvių papročiai. Verbai filmuoti padėjęs Algirdas Tarvydas atsimena: “Ansamblis jau buvo labai garsus. Juozas Baltušis su Povilu Zulonu, jų vadovu, dėjo daug pastangų, įrodinėdami, kad reikia juos įamžinti. Ir studijoje visi tikėjosi, kad nufilmuosime tą spektaklį. Vadinom filmavimą spektakliu, Robertas filmavo spektaklį, aš – žiūrovus.

Bet visada kai darai filmą, sumanymų būna kokie penki, septyni, dešimt. Pradedi filmą – objektas aiškus. Bet sumanymas? Gal vestuvės -- spektaklis? Gal Zulonas? Gal Jaunamartė – jos veidas, balsas, išraiškinga senutė. Po to Robertas nuslydo ant tų senučių – ansamblio narių. Ir pasimaišė mums tikros jubiliejinės vestuvės – Robertas pradėjo krypti į tuos penkiasdešimt metų kartu atgyvenusius žmones. Klėtyje buvo organizuotas tų vestuvių šventimas.

Tada mes pradėjome eiti į „zagsus“ Kaune ir Vilniuje, prašytis į vestuves. Aš turėjau pareigą išsirinkti jaunuosius, kur priimtų dešimt kino studijos gerklių su visais „digais“. Gavę sutikimą, filmuodavome jaunuosius „zagse“ ir važiuodavome į vestuves. Ir tris dienas gerdavom. Visaip būdavo. Man tekdavo dainuoti. Robertas sako: eik, atidainuok tu už degtinę. Iki užkimimo turėjau dainuoti. Labai patikdavo vestuvininkams.

O Robertas filmavo. Bet iš tų visų vestuvių gal trys keturi kadrai į filmą įėjo. Robertas vaikščiodavo, žiūrėdavo ir laukdavo. Kadrai tokie: geria pirmo bučinio garbei šampaną ir jaunasis, matėt, kaip žiūri? Maždaug – oi, tu ragana... Veidas koks. Ne kiekvienas gali taip pažiūrėti. Reikia išlaukti, pamatyti tą jaunąjį, koks nagas. Robertas sakė: „Šitas voras savo žmoną sukramtys“.

Vienuolikoje vestuvių pabuvom. Skaičiavau. Dieve mano, koks geras gyvenimas.”

Apdovanojimai: 1969 m. X zoninėje Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino ir televizijos filmų peržiūroje Minske – I laipsnio diplomas ir prizas “Stumbras”.

© Rūta Oginskaitė