Mirtis ir vyšnios medis
Poetinė novelė.
Filmografija: Scenarijaus autorius (pagal Herberto Ernesto Bateso novelę) ir režisierius – Arūnas Žebriūnas. Operatorius – Jonas Marcinkevičius. Dailininkas – Romualdas Lukšas. Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Garso operatoriai: Petras Lipeika, Juozas Peseckas. Antrasis operatorius – Algimantas Juknevičius. Montažas – Vanda Survilienė. Asistentai: Valdas Jakniūnas, Antanas Miežanskas.
Vaidina: Baltąją mergaitę – Inga Mickytė, Juodąją mergaitę – Olga Vazlina, Berniuką – Miša Andrijevskis.
Turinys: Pajūryje vaikai žaidžia karą. Šviesbruva mergytė pirmajame kadre ilgai stovi prie uolos pakeltomis rankomis, kol negrabiai nuslenka į smėlį. Žaidimo iniciatorius Berniukas nepatenkintas: „Gulėk! Aš tave nušoviau dar aną kartą“. Mergaitė siūlo draugui uogų, paskui nedrąsiai užsimena, gal jiedu verčiau pažaistų tėtį ir mamą? Nors Berniuko galvoje kita vizija – jis sužeistas, ji tvarsto žaizdas, -- su pietų idėja jis sutinka ir išbėga „kariauti“ į „džiungles“. Baltoji mergaitė daro smėlio pietus, deda juos ant bangų nuplukdomos lentos, jos vaizduotėje virstančios puošniu pietų stalu po susirangiusiu vyšnios medžiu. Čia pasirodo trečiasis personažas – mikli Juodoji mergaitė Dženė, išsyk suvokianti, ko reikia Berniukui, ir, net neprašyta, tuojau suvaidinanti „nušautą“, nekrutančią net tuomet, kai yra nuvelkama į vandenį. Berniukas sužavėtas: „Tai, ko gero, pati tikriausia mirtis, kokią esu matęs“. Dabar jiedu žais „sargybinius ir belaisvius“, o Juodoji, klastingai tikindama: „Aš vėl leisiu save užmušti“, net užima aktyviąją sargybinio poziciją. Baltoji mergaitė su savo svajomis lieka paniekinta, jos pietų stalas lėtai grimzta į vandenį.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1969.01.21; Kalba Vilnius, 1968, №29, 6 р., 1968, №52, 11 p.; Literatūra ir menas, 1969.01.11 (S.Macaitis); Kinas, 1974, №3, 13 p. (R.Pauraitė). Žiūr. knygose: М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 94-96 р.; Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 78 p. (S.Valiulis); И.Арефьева. Арунас Жебрюнас, Москва, 1990, 56 р.
Komentaras: Tai trečiasis ir paskutinis A.Žebriūno filmas, kuriame atvirai susiduria tamsa ir šviesa, o šviesiųjų jėgų simboliu pasirodo maža mergaitė taškuota suknele. Poetinė juostos simbolika, nelinksmos žaidimo potekstės ekrane formuojamos vis dar taip pat racionaliai, kaip ir „Mažajame prince“. Tiesa, visuomenės raida įnešė korektyvų į pacifistinės kino novelės suvokimą: juk šiandien karai vyksta kasdien, o Juodosios mergaitės įvaizdis, tuomet atrodęs kiek išgalvotas, feminizacijos (tiksliau, maskulinizacijos) epochoje įgauna naujo aktualumo. Gaila, ir Juodąją mergaitę, ir Berniuką suvaidinę vaikai ne itin tiki pasiūlytomis žaidimo taisyklėmis, laikosi jų gana formaliai. Užtat amžinąsias vertybes – šeimą, pietus, namą -- atstovaujanti herojė – neabejotinas autoriaus atradimas. Čia debiutavusi patiklioji, įvairi, gyvos vaizduotės, koketiška Inga Mickytė įkvėps tikros gyvybės ir kitam, psichologiškesniam Arūno Žebriūno filmui „Gražuolė“ (1969), paprastai įtraukiamam į lietuvių kino aukso fondą.
© Saulius Macaitis
