1987 /

Amžinoji šviesa

Vaidybinis – 1987, Lietuvos kino studija, 35 mm, spalvotas, viruotas,89 min.&a – 1987

Filmografija:
Scenarijaus autorius (to paties pavadinimo apysakos motyvais) – Rimantas Šavelis. Režisierius – Algimantas Puipa. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkai: Galius Kličius,Algirdas Bružas. Kompozitorius ir garso operatorius – Juozas Širvinskas. Kostiumų dailininkė –Irena Vabalienė. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Antrieji operatoriai: Vytautas Survila, Vygandas Aputis. Kombinuoto filmavimo operatorius – Albinas Slavinskas. Grimas – V.Sapkaitė. Montažas: I.Pinaitytė, I.Kazlauskienė. Dailininkė dekoratorė – G.Vidauskaitė. Fotografė – M.Juknevičiūtė. Asistentai: M.Bilinskaitė, E.Olbikas, A.Keburys, V.Buckutė, D.Čižaitė.

Vaidina: Amilią – Virginija Kelmelytė, Pranę – Daiva Stubraitė, Anicetą Kiburį – Vidas Petkevičius, Zigmą – Kostas Smoriginas, Bernasių – Vladas Tamošiūnas, Amilios tetą -- Olita Dautartaitė, Julių, kino mechaniką, -- Povilas Budrys, apylinkės tarybos pirmininką -- Eligijus Bukaitis, Feliksą -- Raimundas Šližys, Piotrą Sergejevičių -- Povilas Stankus, Šavelį -- Augustas Šavelis; Violeta Podolskaitė, Gediminas Pranckūnas, Algimantas Voščikas, P.Dirginčius, J.Grigaliūnas, I.Jasukėnas, I.Nedzveckas, J.Stonkus, A.Šimanskis ir kt.

Drama

Turinys: Penktojo dešimtmečio pabaiga, pavasario vandenys apsėmė Lietuvos pamario kaimus. Žmonės brenda, plaukia valtimis. Viena valtis į kaimą atvežė kilnojamąjį kiną, rusų kalba parodė pseudoistorinį filmą „Mininas ir Požarskis“. Kartu su rodytojais atplaukė ir jaunoji Amilia, į kurią iškart atkreipė dėmesį ir matininkas Anicetas – nepaisant to, kad jau turi savu jį laikančią Pranę, ir mechanizatorius Zigmas, linksmas žmogelis, painiojantis lietuvių ir rusų kalbų žodžius, tai teigiantis, jog „kolchozams kapec“, tai vėl agituojantis Anicetą už traktorius. Įžeista Pranė bando kartis ar bent pavaizduoti pakaruoklę. Išvis tais neaiškiais laikais -- visi sutrikę. Amilia vis prisimena, kaip per frontą jos akyse žuvo tėvai mokytojai. Milicijos įgaliotinis Piotras Sergejevičius kamuojasi, nesuprasdamas, kur draugai, o kur priešai. Ir tik senasis kaimo filosofas Bernasius iki tam tikro momento nepraranda vilties, ką tik gimusį kumeliuką pavadina Debesiuko vardu.

Aplankęs Amilią tolimame Maldeikių kaime, Anicetas ją nusitempia į miestelį santuokos įregistruoti. Bet šeima nesiklijuoja. Amilės poelgiai nepaaiškinami, kaip jos nelaukta aistra kortų lošimui. Griūvančiame kaime visi girtuokliauja, klusniai vaikšto į sovietinius rinkimus, sielvartauja dėl nulemto arklių, kuriuos, esą pakeis traktoriai, likimo. Traktorius sužaloja Zigmą; atėjęs pagalbos pas Anicetą, jis sužino šeimininką išvažiavus į Rygą – Pranės kritusios karvės mėsos parduoti. Be džiaugsmo, be meilės Amilia palieka namus, netapusius savais, susieina su Zigmu, bet abu, traktoriui įstrigus, žūsta po traukinio ratais. Sukrėstas Anicetas aplanko iliuzinę mirusių žmonių stotelę; paliekame jį drauge su nelinksma perspektyva, sėdintį greta kaimo namelio silueto, įaugusio į baisią blokinę kažkokio barako sieną.

Festivaliai, apdovanojimai: San Remo XXXIII tarptautinio autorinių filmų kino festivalio (1990) Didysis prizas. Filmo rodymu atidarytas I Tarptautinis Rygos kino forumas „Arsenalas“(1988).

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1987, №8, 8-9 p. (N.Andrijauskienė; filmas vadintas „Bulvių daigai rūsyje“); Kinas, 1988, №3, 5-6 p. (A.Gaižutis); Kinas, 1988, №12, 5-8 p. (Noel Burch, N.Naumanis, D.Rutkutė); Kino (Riga), 1988, №12, 5-6 p. (S.Macaitis); Искусство кино (Москва), 1989, №9, 32-36р. (Б.Рунин), 1989, №11, 58-59 р. (Г.Арлицкайте); Новые фильмы (Москва), 1989, №1, 1-2 р. (А.Зоркий); Кинонеделя Ленинграда, 1989, №1 (int. su filosofu R.Ozolu); Советский экран (Москва), 1989, №1, 4 р. (Е.Стишова); Мнения (Москва), 1989, №3 (С.Мацайтис); Новые фильмы (Алма-Ата), 1989, №1 (Т.Балтушникене); Kino (Warszawa), 1990, №7, 35-37 p. (J.Płażewski). Žiūr. knygose: S.Macaitis. 25 seansai, V., 1990, 258-268 p.; Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 30, 33 (Ž.Pipinytė), 92-95 p.(S.Macaitis).

Komentaras: Vienas nuosekliausios, harmoniškiausios meninės formos lietuvių filmų. Drauge ir neišbrendamo pesimizmo. R.Šavelis ir A.Puipa tarsi laidoja ekrane šimtmečius trukusią kaimiškąją lietuvių visuomenės sanklodą. Socialiniai motyvai, Lietuvos perorientavimo į sovietinę sistemą pražūtingumas filme liečiami, bet vos vos. Tai greičiau beviltiškas, momentais – absurdiškai juokingas liūdnos kamerinės dramos fonas. Herojai iš principo negali būti laimingi, jų samprotavimai apie „amžinąją šviesą“ primena šiaudo griebimąsi. Užsispyrę lietuviai negali išnirti iš savojo specifinio istorinio likimo odos, pakeisti, kaip rūbą, savąjį kitiems nesuvokiamą mentalitetą; būtų labai įdomu, jei kas nors taip pat skaudžiai ir talentingai įrodytų kine tokią pačią naujojo gyvenimo modelio beprasmybę.

Amžinoji šviesa

Susijusios naujienos:

Susiję straipsniai: