Amerikoniškoji tragedija
Epinė melodrama.
1980-1981, Lietuvos kino studija Centrinės Televizijos (Maskva) užsakymu, I-IV serijos, spalvotas, 353 min.
Filmografija:Scenarijaus autorius (pagal Theodore‘o Dreiserio to paties pavadinimo romaną) – Pranas Morkus. Režisierius – Marijonas Giedrys. Operatorius – Algimantas Mockus. Dailininkas – Algimantas Švėgžda. Kompozitorius – Laimutis Vilkončius. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antrasis režisierius – Romas Poškaitis. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Kostiumų dailininkas – Linas Kriščiūnas. Montažas – Ariadna Gruodienė. Grimas – M.Oržekauskaitė. Režisieriaus asistentai: J.Sokolnikaitė, V.Puidokienė, P.Tamulionytė, A.Pščiolovskaja. Operatoriaus asistentai: R.Navickas, A.Slavinskas. Dailininko asistentai: N.Adomonytė, R.Krištapavičiūtė, M.Andriulionienė, S.Aužbikevičius.
Vaidina: Klaidą Grifitsą – Gediminas Storpirštis, Sondrą Finčli – Ana Aleksachina, Robertą Olden – Aida Zara, Meisoną Orvilą, prokurorą, -- Regimantas Adomaitis, Fredą Heitą, tardytoją, -- Algirdas Šemeškevičius, Semiuelį Grifitsą, Klaido dėdę, -- Rimantas Siparis, Elizabetę Grifits, jo žmoną, -- Rūta Staliliūnaitė, Gilbertą Grifitsą, jų sūnų, – Arūnas Storpirštis, Eisį Grifitsą, Klaido tėvą, -- Henrikas Kurauskas, jo žmoną -- Eugenija Pleškytė, Taitusą Oldeną, Robertos tėvą, -- Edgaras Liepinis, jo žmoną – Antra Liedskalninia, advokatą Džefsoną – Algimantas Masiulis, Smilį – Aleksas Burnickas, Džilę – Edita Sagatauskaitė, Erlą – Remigijus Sabulis, advokatą Belnepą – Timofejus Spivakas, Parkerį – Valdemaras Chlebinskas, Tobį – Vytautas Šapranauskas, administratorių – Andrius Šiuša, pasiuntinių viršininką -- Adolfas Večerskis, Bertiną – Nijolė Oželytė, barmeną – Jonas Biržys, lordą -- Algimantas Mockus, mis Sanders, Orvilo sekretorę, -- Kristina Andrejauskaitė, šerifo padėjėją -- Algimantas Mažuolis, poną Finčlį, Sondros tėvą, --Algimantas Bružas, misis Finčli -- Lilija Mulevičiūtė, reporterį -- Vladas Bagdonas, teisėją – Antanas Gabrėnas; Edmundas Mikulskis, Rimvydas Muzikevičius, Galina Dauguvietytė, Gerardas Žalėnas, Linas Paugis, Rimantas Bagdzevičius, Egidijus Paulauskas, Saulius Balandis,Tatjana Selichova, Vidas Petkevičius, Arvydas Dapšys, Henrikas Mikalauskas, Vytautas Petruškevičius, Algirdas Pintukas, Antanas Pikelis, Irena Žitkutė, Povilas Saudargas, Vladislovas Radvilavičius, Vladas Sipaitis, Algirdas Vrubliauskas, Algirdas Zalanskas, Nikolajus Trusovas, Algimantas Kundelis, Rimantas Gučas ir kt.
Festivaliai, apdovanojimai: IX sąjunginio televizijos filmų festivalio Jerevane (1981) diplomas „Už kūrybinius ieškojimus ir profesinį meistriškumą“.
Turinys
(I serija) „Maloni draugija“
Amerika, 3-asis XX amžiaus dešimtmetis.
Moderniu tiems laikams „Dodžu“ važiuoja jaunuolis. Tai Klaidas Grifitsas, vėluojantis į aukštuomenės jaunimo susitikimą užmiesčio viloje. Net simpatingos Sondros Finčli romantiškos idėjos menkai blaško pastebimą jo įtampą. Tuo tarpu kažkur kitur mieste, prokuroro Meisono Orvilo biure, pasirodęs jo padėjėjas Heitas supažindiną bosą su laikraščių aprašinėjama nelaime ežere (apvirtusi valtis, merginos lavonas, nerastas jos pakeleivis), tikina, esą, tai žmogžudystė, kad verta imtis šios bylos, galinčios būti koziriu rudeniniuose teisėjo rinkimuose. Orvilas sutinka. Netrukus jiedu – o paskui ir reporterių būrys -- aplanko skurdų fermerių Oldenų, kurių duktė Roberta ir paskendo, būstą. Tuo pat metu paplūdimyje pradinis jaunimas tingiai tebesidegina, tauškia, poilsiauja, tačiau sutrikęs Klaidas, išvydęs valtimi artėjant nepažįstamus vyrus, persirengia ir neria į mišką. Čia jį, ginklą nukreipęs, sulaiko šerifo padėjėjas. Klaidą kaltina nužudžius nuo jo kūdikio laukusią Robertą. Vaikinas bando viską neigti, bet painiojasi, išgirdęs idėją suvesti jį akistaton su aukštuomenės jaunimu, pasiduoda ir atsiduria įtariamųjų kameroje.
(II serija) „Iliuzijos“
Įtariamasis Klaidas Grifitsas sėdi areštinės vienutėje. Turbūt atmintis nukelia jaunuolį į bedžiaugsmę jaunystę, kone paauglystę, fanatiškų tėvų pamokslininkų šeimoje. Tai Kanzasas, perspektyvų maloniam, gerų manierų vaikinui – nedaug. Viena jų – viešbučio pasiuntinuko darbas. Kiekviena rankpinigių moneta Klaidui – šioks toks įvykis. Pamažu jis įsitraukia į savo kolegų, išradingų, kad ir skurdžių, kaip ir jis, jaunuolių ratą bei negudrius pasilinksminimus, ima bendrauti su nesunkiai pasiekiamomis merginomis, tačiau įvykis su „pasiskolinta“ mašina, svetima vila, avarija, kainavęs mikliausiam kompanijos vaikinui Parkeriui kalėjimo, verčia Klaidą bėgti iš miesto.
Po kurio laiko jis vėl išnyra Čikagoje, kur, buvusiam draugui parekomendavus, tęsia panašaus lygio karjerą – tik ne viešbutyje, o kažkokioje firmoje. Su reikalais iš Niujorko valstijos čionai atvyksta tikras Klaido dėdė, turtingas Likurgo miesto fabrikantas Semiuelis Grifitsas. Klaidas prisistato dėdei, palieka šiam malonų įspūdį. Naujas karjeros etapas rutuliojasi jau Likurge. Ne, ponas Semiuelis nelinkęs lengvinti gyvenimo niekada nematytam sūnėnui, o pusbrolis Gilbertas apskritai elgiasi su Klaidu diskretiškai, bet kaip su svetimu žmogumi. Vaikinui pasiūloma parodyti savas galimybes, pereinant visą galanterinio fabriko gamybos ciklą. Klaidas ilgam įstringa gamyklos rūsiuose prie fizinio darbo. Ir tik tada, kai situacija ima darytis nebepadori, giminaičiai paaukština Klaidą, padaro jį nesudėtingų pareigų merginų skyriaus vedėju.
(III serija) „Aistros“
Vienišas besiirstydamas valtyje, Klaidas Grifitsas krante pamato mielą merginą Robertą Oven, kaip tik tomis dienomis priimtą į jo vadovaujamą skyrių. Jauni žmonės, visaip būkštaudami, ima susitikinėti. Įvyksta ir intymus jų suartėjimas. Tačiau idilė trunka neilgai. Miestelio „auksinis jaunimas“ (ypač aktyvios merginos, diskutuojančios, ar gražesnis Klaidas, ar jo pusbrolis Gilbertas) nutaria įtraukti jaunąjį, iki šiol niekur nematomą parveniu į savo pasilinksminimų ratą. Po truputį mezgasi herojaus romanas tarp jo ir dailios, turtingos, išpaikintos Sondros Finčli. Kaip tik čia, it perkūnas iš dangaus, nuaidi žinia apie Robertos nėštumą. Bandymai su abortu nieko neatneša.
(IV serija) „Teismas“
Verkiančio Klaido Grifitso vienutėje pasirodo jaunas smagus advokatas Elvinas Belnepas. Jiedu su vyresniu kolega Džefsonu ryžosi paimti Klaido gynybą. Kad ir kiek pabudrėjęs kaltinamasis tebegyvena prisiminimais apie jo tąsymąsi ir su Klaidu tebepasikliaujančia, bet jo nebemylima Roberta, ir su Sondra, santuoka su kuria jam atrodė svajų viršūnė. Klaidas prisimena ir atsitiktinę laikraščio žinutę apie tragediją ežere, vaikinui be vaizduotės davusią pradinį nusikaltimo impulsą, ir naktinius savo pokalbius su pačiu savimi. Tuo tarpu advokatai blaiviai vertina Klaido naivumą, patyrimo stoką, ir, patys kurdami gynybos liniją, įteiginėja ją klientui. Ateina dramatiškos teismo dienos. Salėje susiduria juridinio meistriškumo, išmonės, cinizmo ietys, o Klaidas čia atrodo vien pašaliniu personažu. Jis patrūksta. Kol prieš mirties bausmę vaikinui kerpa plaukus, klubo kambaryje susitiko du gynėjai ir du kaltintojai, draugiškai lošiantys bridžą.
Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1981.11.07 (S.Macaitis); Kinas, 1981, №12, 4-6 p. (N.Jonušaitė); Советская Литва, 1981.11.18 (Л.Тапинас); Литературная Россия (Москва), 1981.11.20; Огонек, 1981, №47, 32р.; Техника кино и телевидения, 1982, №5, 31-34 р.
Komentaras: Sergejus Eizenšteinas Amerikoje nesukūrė originalaus kūrinio pagal Dreiserio romaną; manoma, kad tai – vienas stambių kino istorijos praradimų. Maždaug po pusamžio Lietuvoje tai įvykdė Marijonas Giedrys. Žinoma, lietuvių režisieriaus pradinės ambicijos buvo kur kas menkesnės. Pirmiausia reikėjo įrodyti Lietuvos kino studijos bazės kūrybinį bei gamybinį potencialą: „Amerikoniškoji tragedija“ – vos antras po „Smoko ir Mažylio“ televizinis stambesnės apimties kūrinys, įtvirtinęs gerą LKS reputaciją, garantavęs darbo vietas ir kuriam laikui padaręs ja viena esminių užsieninės tematikos juostų statytoja. Kiek tai buvo naudinga iš esmės – visai kitas klausimas.
Iškėlęs romano trečiosios dalies pradžią į pirmąją filmo seriją, scenaristas Pranas Morkus išvengė galimos, knygos puslapiuose tolydžio jaučiamos monotonijos, o dabartinis įtemptas dramaturginis variantas visai gerai žiūrimas dar ir po daugelio metų.
Kitas privalumas – kad ekrane išvengta gelžbetoninio antiamerikanizmo, tokio dažno sovietinėse 9-ojo dešimtmečio juostose, viskas suvesta į universalią nepatyrusio jaunimo jausmų dramą (tegul – melodramą). Toks principas saugo ir nuo galimų kaltinimų neautentiškumu, nes veiksmas rutuliojasi ne tiek konkrečioje Amerikoje, kiek sąlyginėje „retrošalyje“. Labiau diskutuotinas autorių polinkis į monofilmą, nes Gediminas Storpirštis tuomet buvo dar visai nepatyręs aktorius. Tiesa, režisūra kartais iš to jaunųjų nepatyrimo nelauktai padaro ir privalumą, tačiau Klaido naktinė diskusija su... pačiu savimi, ana, tokiu cilindruotu, baltą šaliką užsimetusiu cirko gundytoju, šiandien atrodo kiek komiška. Iš ansamblio neįmanoma neišskirti III serijos Algimanto Masiulio bei Timofejaus Spivako epizodų: tikėdami ir netikėdami Klaidu, vienas kitą įkvėpdami, meistriški aktoriai, noriai, vis dinamiškiau improvizuoja, braviruodami ne vien cinizmu, kiek juos tarsi nelauktai apimančiu aukščiausio profesionalumo džiugesiu.
© Saulius Macaitis Nuotraukos iš S.Macaičio kolekcijos.
