Anglų valsas
Kino apysaka
Filmografija: Scenarijaus autorius (pagal Johno Galsworthy pjesę „Džoja“) ir režisierius – Gytis Lukšas. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkė (ir kostiumų dailininkė) – Gražina Remeikaitė. Kompozitorius – Bronius Kutavičius. Garso operatorius – Juozas Širvinskas,Romualdas Fedaravičius. Antrasis režisierius – Stasys Motiejūnas. Antrasis operatorius -- J.Garbuzas. Režisieriaus asistentė – M.Jurkaitė. Operatoriaus asistentas – T.Michailovskis. Grimas – R.Pranckūnaitė. Šukuosenos – L.Sviešnikova. Montažas – Ariadna Gruodienė.
Vaidina: Džoją – Audinga Aukštikalnytė, Molę Gvyn, jos motiną, -- Vaiva MainelytėVaiva Mainelytė, pulkininką Tomą Houpą – Henrikas Kurauskas, Nelę Houp, jo žmoną, -- Eugenija Pleškytė, mis Vink, guvernantę, -- Ona Knapkytė, Morisą Leverą – Vidas Aleksandravičius, Diką Mertoną – Gediminas Storpirštis, Letę – Kristina Andrejauskaitė, Ernestą – Gytis Padegimas, Rozą, tarnaitę, -- Valentina Tarasova, tarną – Henrikas Kačinskas.
Turinys: XIX amžiaus pabaigos Anglija. Į atsargos pulkininko Houpo užmiesčio namą susirenka giminaičiai ir svečiai. Iš Londono, kuriame gyvena „gyvanašlės“ teisėmis (vyras ilgam paliko šalį), atvyksta tebejauna Molė Gvyn, įkandin – jos flirto, rizikuojančio peraugti į jausmą, objektas Morisas Leveras. Mamos romanas nepatinka bręstančiai jos dukrai Džojai, moralizuojančiai, kad „vedybos – tai šventa“. Nusigyvenęs pulkininkas domisi Leveru kaip aukso kasyklų savininku, nori akcijomis pataisyti finansinę padėtį, nors panašu, jog kasyklos – tik apgaulė. Personažai daug plepa, šiek tiek konfliktuoja, pabaigos vakarėlyje linksminasi, o pergyvena tik viena Džoja. Bet ir ji, pamiršusi rūpesčius, puola į glėbį bendraamžiui Dikui. Šviečia mėnulis, kurkia varlės. „Imkite mus tokius, kokie mes esame“, -- skelbia baigiamasis filmo titras.
Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas (S.Valiulis), 1983.11.12; Komjaunimo tiesa (S.Valiulis), 1983.09.02; Kinas, 1983, №10б 4-5 р.; Savaitės ekranas, 1983.10.07; Советский экран, 1983, №2, 20 р.
Komentaras: Šio filmo statytojas yra pasakojęs dramatišką kūrinio istoriją: rengtas televizijai dviejų serijų ir trijų valandų filmas paskutinę akimirką tuometinės LKS valdžios buvo lieptas sutrumpinti kino ekranams iki 1 valandos ir 10 minučių. Žinoma, tokios drastiškos pataisos niekada negali neatsiliepti kūrinio kokybei, tačiau abejotina, ar ir per 3 valandas kūrėjai būtų rimčiau motyvavę, kodėl jiems apskritai prireikė pasenusios J.Galsworthy pjesės, suteikę gilesnę prasmę konfliktams bei charakteriams. Dabar ekrane – tik neįpareigojančios, nebūtinos jų nuotrupos. Nėra jokio autentiškumo, nuo pirmo kadro regi specifinį lietuvišką peizažą, senovinį lietuvių dvarelį, neorganizuotą – o tai juk tikra anglų manija! – gamtą greta namo. Tradiciniai britų „skeletai spintose“ ištraukti į negailestingą saulės šviesą, o šioji dar prikrečia pokštų ir filmo plastikai: nuo gražiai sumanytų, bet mėgėjiškai sudygsniuotų damų skrybėlių ant moterų aktorių veidų tolydžio krinta „ūsų“ šešėliai. Kadangi scenaristas nepriartino senoviškų teatrinių tekstų prie šnekamųjų, kartais atrodo, jog patyrę mūsų aktoriai (net H.Kurauskas, E.Pleškytė, kiti) jaučiasi kaip teatro scenoje, kaip pirmą kartą pasirodantys prieš kamerą.
Nėra bendros intonacijos, požiūrio į medžiagą. Bejėgiški bandymai išplaukti į bendražmogiško skambesio, gal vienintelio galėjusio gelbėti „Anglų valsą“, sferą: jaunųjų maksimalizmo ir suaugusiųjų melo kontrastas ekrane – vangus, pradingstantis, nuvalkiotas nesuskaičiuojamų, bet dažnai įtikimesnių juostų. Nuobiras, likusias po intervencijos į ilgą filmą, matyt, turėtų gelbėti kartais pasirodantys užrašai anglų kalba, čia pat perskaitomi ir lietuviškai. Deja, pretenduojantys į aforizmus, prastai išversti („Kiekvieno rankovėje tūno kvailys“, „Garsiai lojantis nekanda“ ir kt.), jie nei tampa filmo principu, nei atskleidžia kokias neįžvelgtas šios banalios istorijos gelmes. Paskutinysis, jau cituotas, toks titras išvis rodo autorius pasiduodant ir pačius sutinkant su „vaizdelių“ žanru.
© Saulius Macaitis