1981 /

Arkliavagio duktė

Vaidybinis – 1981, Lietuvos kino studija, spalvotas plačiaekranis, 35 mm, 80 min. – 1981

Filmografija. Scenarijaus autoriai (Antano Vienuolio apsakymų motyvais) – Petras Dirgėla, Rimantas Šavelis. Režisierius – Algimantas Puipa. Operatorius – Aloyzas Jančoras. Dailininkė – Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė. Kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Garso operatorius – Juozas Tuita. Antrasis režisierius – Valdas Jakniūnas. Antrasis operatorius – Algirdas Janukėnas.

Vaidina: Kamilę – Nijolė Oželytė, Kazimierą Pečiūrą – Liubomiras Laucevičius, Benedoką, jo įbrolį, – Mindaugas Capas, Naviką – Vytautas Paukštė, Augustiną – Juozas Jaruševičius, Augustinienę – Ona Knapkytė, daktarą – Valdemaras Jatautis; Feliksas Einas, Adolfas Večerskis, Jonas Pakulis, Gediminas Pranckūnas, Sigitas Račkys, Vladas Sipaitis, Vilhelmas Vaičekauskas ir kt.

Melodrama.

Turinys: Caro laikų Lietuvoje kaimo istorija. Kazimieras Pečiūra veda jaunąją Kamilę, atveda ją į savo namus, kuriuose be motinos, dar gyvena patėvis Augustinas ir netikras Kazimiero brolis, jaunasis Benedokas. Visi šiltai sutinka naująją gyventoją, tik štai bėda – Kazimierui ateina šaukimas į tarnybą caro kariuomenėje, o toji tarnystė, žinia, nebūdavo trumpa. Praktiško proto Kazimierui svarbiausia, grįžus, rasti ūkį ir gyvulius – be viso to valstietis nepragyvens. Todėl jis, prieš palikdamas namus, pirmiausiai rūpinasi turto dalybomis – taip, kad kitų sąskaita svarbiausia sodybos šeimininkė būtų visai to nenorinti Kamilė. Tik vieno neapskaičiavo Kazimieras – kad namuose lieka ne tik įžeisti senukai, bet ir jaunesnis už jį, dailesnio stoto Benedokas. Kaip ir dera melodramai, Kamilė ir Benedokas suartėja, stengiasi slapstytis, bet juk nėštumo nepaslėpsi, jo neįkiši, kaip bandoma, į didelę pintinę. Gimus mergaitei, šeimoje kuriam laikui nusistovi kone idiliški santykiai, nes senieji labai myli anūkėlę, o ir Benedokas ima savaip priprasti prie nestabilaus savojo gyvenimo. Bet, artėjant tikrojo šeimininko sugrįžimui, jaunasis tėvelis iš baimės pabėga iš namų, bąstosi, net tampa arkliavagiu. Joks ten iš jo profesionalas: neveltui į filmo pabaigą jį, sugautą ir sukruvintą, žandarai veža į kalėjimą. Grįžęs ir įvertinęs situaciją Kazimieras ima latrauti, paskui apskritai išeina, kur akys mato... Kaip teks gyventi Kamilei ir jos mažajai „arkliavagio dukteriai“?

Festivaliai, apdovanojimai: XV sąjunginio kino festivalio Taline (1982) prizas ir diplomas „už geriausią nacionalinės literatūros klasikinio kūrinio įkūnijimą ekrane“, diplomas aktorei N.Oželytei (drauge su J.Borzova už filmą „Žmonės pelkėse“).

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1983.06.04 (M.Malcienė); Komjaunimo tiesa, 1982.04.23 (int. su režisieriumi); Literatūra ir menas, 1983.03.12, 10-11 p. (L.Vildžiūnas, L.Tapinas), 1983.04.16, 13 p.; Kinas, 1983, №2, 4-6 p.; 1983, №4, 7 p. (H.Kobeckaitė ir kt.), Savaitės ekranas, 1983.02.25; Советская Литва, 1982.05.08; Советский экран (Москва), 1982, №12, 8 р. (С.Инденок); Новые фильмы (М), 1983, №2, 8 р.; Cina (Riga), 1983.03.11; Noorte Haal (Tallinn), 1982.04.15. Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 86-87 p. (S.Macaitis).

Komentaras: Tokio pobūdžio melodraminių apysakaičių turbūt yra kiekvienoje literatūroje. Keistoka, kad dar pasitaiko jų gerbėjų, o dar keisčiau, kad į XX amžiaus pabaigą Lietuvos kino studija neberado pakalbėti apie ką nors aktualesnio. Bet filmas turi savo nemažiau, nei papasakota ekrane, dramatišką istoriją. Tai turėjo būti visai kitas kūrinys, besiremiantis to paties A.Vienuolio proza, bet kitu jo apsakymu „Astronomas Šmukštaras“. Susiruošęs debiutuoti vaidybiniame kine puikus dokumentininkas Henrikas Šablevičius pasakojimą apie senojo Lietuvos kaimo svajotoją žadėjo pripildyti poezijos ir filosofijos. Tačiau jo nufilmuotos medžiagos niekas, išskyrus valdžią, nematė, o šiai ta medžiaga labai nepatikusi. Dabar jau niekas nebepasakys, koks tai galėjo būti filmas. Gelbėdami gamybinę studijos situaciją, scenaristai ir naujas režisierius Algimantas Puipa pasirinko kitą novelę ir nesudėtingą meilės trikampio sprendimą, žinoma, dosniai apdėliotą sunkia socialine didaktika. Kito tokio atvirai buitiško, nuobodaus filmo išmoningojo A.Puipos filmografijoje turbūt ir nerasi. Tačiau „Arkliavagio duktė“ buvo visokeriopai oficialiai palaikoma, o ypač linksmai nuteikia sąjunginio festivalio formuluotė „už geriausią nacionalinės literatūros klasikinio kūrinio įkūnijimą ekrane“, tarsi visi rusai, turkmėnai bei kitų sovietinių nacijų atstovai, sudarę žiuri, tik ir būtų puolę į bibliotekas jiems, aišku, niekada negirdėto A.Vienuolio raštų ieškoti.