Atpildo diena
Filmografija: Scenarijaus autorius – Pranas Morkus. Režisieriai – Stasys Motiejūnas, Algimantas Puipa. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkas –Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė. Kompozitorius –Vytautas Barkauskas. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Antrasis operatorius – Stasys Griškevičius. Grimas – V.Sapkaitė. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Dailininkas dekoratorius – Algimantas Šiugžda. Asistentai: J.Sokolnikaitė, L.Binkytė, R.Jurgaitis, J.Kasčiukienė, R.Preobraženskaja. Groja A.Končiaus diriguojamas orkestras.
Vaidina: daktarą Lauryną – Janis Melderis, Liudviką Zavišą – Pranas Piaulokas, karčemninkę Justiną – Eugenija Pleškytė, Mykolą, plėšikų vadą, – Antanas Šurna, Teresę – Gražina Baikštytė, Sofiją Ricburgienę, dvarponę, – Rūta Staliliūnaitė, inžinierių – Stasys Petronaitis, kupriuką -- Andrius Karka, nebylį -- Viktoras Valašinas, dievdirbį -- Kazimieras Preikštas, Kazimierą -- Juozas Meškauskas, Petrą – Stasys Paska, „Garbanių“ -- Balys Barauskas; Antanas Barčas, Vytautas Grigolis, Henrikas Kačinskas, Eduardas Kunavičius, Algirdas Lukoševičius, Algis Matulionis, Algimantas Mažuolis, Rimantas Paukštis, Vilius Petrauskas, Vytautas Petruškevičius, Antanas Pikelis, Sigitas Račkys, Romualdas Ramanauskas, Vytautas Rumšas, Arūnas Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Vilhelmas Vaičekauskas, Kazimieras Vitkus, Juozas Kisielius, Z.Ročys, A.Seikalis, S.Zinkevičius ir kt.
Turinys: XIX amžiaus Lietuva, smunkantys dvarai, valstiečiai, laukiantys nesulaukiantys caro manifesto dėl žemės, „razbaininkų“ laisvūnai... Į vaizdingus provincijos kraštus filmo pradžioje, lydimi plėšikų šūvių, atvyksta inžinierius iš Peterburgo, kuriam pavesta čia tiesti geležinkelį, o taip pat miglotas „daktaras“, kaip paskui paaiškėja, bėgęs iš katorgos. Kadaise jis buvo laisvamanių draugijos narys, o šiuose kraštuose gyvena organizaciją įdavęs Liudvikas Zaviša. Pakvimpa keršto nuojauta. Bet Zaviša – ne iš kelmo spirtas. Jis persivilioja godų plėšikų vadą Mykolą, jo rankomis žudo, taip kompromituodamas savo idėjinį priešą Daktarą, suburia savų galvažudžių komandą. Dvarponė Ricburgienė, paskendusi skolose, ciniškai pataria giminaičiui Zavišai sudeginti visą kaimą. Bet po trankių gėrynių ne be Daktaro nuopelno sudega tik pats dvaras. Abu antagonistai žūva, karčemninkė Justina taip pat veltui lauks savojo Mykolo, suplanuoto pabėgimo į prūsus. Tiek aistrų, o rezultatai liūdni – kaimą ir šiaip nugriaus, čia praeis geležinkelis.
Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1977.05.21; Savaitės ekranas, 1975.04.11; Советская Литва, 1977.04.14; Kinas, 1977, №3, 7-8 p.; Švyturys, 1977, №8, 21 p.
Komentaras: Vienas pirmųjų lietuvių kino bandymų pagaliau prisiliesti žanrinio, veiksmingo kino. Sumanyta gana įdomiai, realizuota prasčiau. Smagu žiūrėti į sąlyginius lietuviškuosius „kaubojus“, būtinai skrybėlėtus, dar kaklajuostes pasirišusius, šaudančius kur reikia ir nereikia. Matyti, kaip smaginasi aktoriai: pradinis puslaukinis Mykolo entuziazmas išduoda, kaip aktoriui A.Šurnai pabodo vaidinti bolševikus pogrindininkus, o E.Pleškytės scenos – kaip jai gera pasijusti ydinga fatališka moterimi. Elegantiškai, su vos pastebima ironijos priemaiša savo superpiktadarį Zavišą piešia naujas lietuvių kinui aktorius P.Piaulokas. Filmui nebūtų pakenkę ir daugiau humoro spalvų. Deja, daug ką čia gadina visai į ansamblį neįsikomponavęs sunkiasvoris (ir mimika, ir plastika) latvių aktorius J.Melderis, pagrindiniame vaidmenyje nuobodžiai agituojantis valstiečius („Reikia visiems eiti į krūvą, reikia prispausti ponus, kad žemė būtų jūsų“). Tai dar gali pasirodyti autorių apsidraudimo priemonė. Bet svyruoja ir kūrinio stilistika: sakralinės duonos raikymo, kryžiaus kėlimo scenos ne ką montuojasi su vesterniškais pajodinėjimais ir pašaudymais. O gal čia kaltas apsidraudėliškas, dirbtinis dviejų – skirtingo amžiaus, patirties, skonių – režisierių „suporavimas“?
© Saulius Macaitis
