Atsiprašau
Filmografija: Scenarijaus autorius ir režisierius – Vytautas Žalakevičius Operatorius – Donatas Pečiūra . Dailininkas – Vytautas Kalinauskas . Kompozitorius ir dainų atlikėjas –Vytautas Kernagis . Dainų tekstai: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Antanas Vienažindis. Kostiumų dailininkė – Dalia Kernagienė. Garso operatorius – Juozas Širvinskas . Antroji režisierė – Rita Grikevičienė. Antrasis operatorius – Vytautas Survila. Kombinuoti filmavimai: operatorius – J.Gubskis, dailininkas – D.Čerkaskis. Grimas – K.Pinelienė. Dailininkas dekoratorius – M.Malkovas. Montažas – I.Pinaitytė. Filme skamba W.A.Mocarto muzikos variacijos.
Vaidina: Motiną – Eugenija Šulgaitė, Tėvuką – Vaclovas Blėdis, Praną, jų sūnų, -- Aleksandras Kaidanovskis, gydytoją Joną – Kostas Smoriginas, Ingą – Nijolė Oželytė, „Prezidentą“ Ačą – Regimantas Adomaitis, Rožę, jo žmoną, -- Jelena Solovei, Donatą, svečią iš Vilniaus, – Donatas Banionis, kitą svečią iš Vilniaus – Antanas Barčas; Saulius Balandis, Algimantas Mažuolis, Juozas Koskus, Vita Žalakevičiūtė, Vytautas Kalinauskas ir kt.
Tragikomedija
Turinys: Iš kažkokių didelių miestų į tėviškę atvyksta labai išpopuliarėjęs bardas Pranas. Aerouoste jį pasitinka ir į gimtąją gyvenvietę, kur liko Prano pasenę tėvai, veža buvęs jo vaikystės draugas Jonas, dirbantis ten gydytoju. Tėvai dideliame senoviškame raudonų plytų name, taip išsiskiriančiame iš standartinės sovietų gyvenvietės, gyvena nelengvai, nebegalėdami savimi pasirūpinti, burbuliuodami, bet pirmiausiai pergyvendami vienas dėl kito. Pranas sumano remontą, ištuština palėpę, keičia kambarius, nors Tėvukas tai traktuoja tik kaip „katastrofą“. Klestinčioje gyvenvietėje, kuriai vadovauja visų „prezidentu“ vadinamas Ačas, nuolat lankosi neaiškūs „svečiai iš Vilniaus“, kuriuos reikia vaišinti ir girdyti. Rožė Ačienė bodisi visa ta rutina, įtraukusia jos vyrą, naiviai pavyduliauja jam naujos sekretorės, sunkaus likimo, bet demonstratyviai nepriklausomos Ingos, sukuria istoriją apie savo naują meilę – gydytojui Jonui. Kartą, stabilią gyvenvietės kasdienybę sudrebinus pasiutusiam šunėkui, Tėvukas per sąmyšį išeina iš namų. Niekur jo neradęs sūnus vakare pasakoja Ingai ir primena Mamai ikikarinę legendą, kaip Tėvukas – jaunutis inžinierius, aerosporto entuziastas, kartą nusileido savo lėktuvuku šventoriuje per mišias, kaip visų atsiprašinėjęs: atsiprašau, kad sutrukdžiau jums pamaldas. Ir, nors pabėgėlis grįžta, Jonas, jam paklūsdamas, išmeta visus beprasmius vaistus, įpila konjako... Pavasarėja. Ant vaizdingo kalno susirinko visi filmo personažai, nebematyti tik Tėvo. Pastojusi Inga ateina su Jonu. Atvykusi televizija filmuos dainuojantį Praną, su gitara rankose jaukiai susirangiusį Motinos krėslo papėdėje. Jo autorinė daina natūraliai pereina į Vienažindžio skatinimą: „Linksminkimos!“
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1983.07.02 (N.Jonušaitė); Literatūra ir menas, 1982.01.01 (int. su rež.), 1983.04.30 (S.Macaitis, S.Valiulis, R.Vanagaitė); Kinas, 1982, №1, 4-5 p. (G.Arlickaitė; filmas vadintas „Šypsena“),1983, №4, 4-6 p. (G.Arlickaitė), 1983, №5, 16-17 p. (int. su aktore E.Šulgaite); Czerwony sztandar, 1983.01.01; Советская Литва, 1983.04.24; Cina (Riga), 1983.02.04; На экранах Беларуси (Минск), 1983, №6; Kino (Riga), 1983, Nr.8 (J.Stišova); Правда, 1984.10.21 (инт. с реж.); Искусство кино (Москва), 1984, №5, 44-58 p. (Л.Аннинский), 1984, №7, 33-40 р. (Л.Карахан), 40-47 р. (М.Черненко), 1986, №8, 48 р. (Е.Габрилович); Советская культура (Москва), 1983, №69; Спутник кинозрителя (Москва), 1983, №6; Дружба народов (Москва), 1986, №4 (А.Плахов); Беларусь (Минск), 1983, №7; Trybuna ludu (Warszawa), 1986.01.07 (J.Jurczynski). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 21-22 p. (Ž.Pipinytė).
Komentaras: 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvos periferijoje išties pakilo elementarus pragyvenimo lygis, pasirodęs filmas „Atsiprašau“ neveltui filmuotas „parodomojoje“ Juknaičių gyvenvietėje, kurią noriai lankydavo visokio rango ir plauko „tikrintojai“. Jau viena šia ironiška detale V.Žalakevičius verčia suabejoti materialinio faktoriaus beatodairišku kriterijumi. Taip, sotūs, apsirengę, dirbantys personažai, bet ir jiems niekur nesidėti nuo nepaaiškinamo nerimo, senatvės, bejėgiškumo siaubo, gyvenime susiklostančių pato situacijų (Pranas myli tėvus, bet jis negali aukoti savo muzikos, užtat ir juos, ir save pasmerkia vienatvei). Tarp V.Žalakevičiaus juostų „Atsiprašau“ stovi kiek skyriumi: čia nėra jokios publicistikos, kūrinys atrodo besišaukiąs esminių žmoniškųjų vertybių: gailestingumo, pakantumo kitam. Gal todėl, kad pačiam menininkui gyvenime teko jo nedaug patirti, ekrane jaučiamas tarsi autobiografinis atspalvis, o daugiafigūrinis finalas gali būti pavadintas ir Žalakevičiaus „8 ½“ variacija. Turtingą gyvenvietės dabartį autorius labai subtiliai supriešina su senųjų kaimo inteligentų dvasine dora, džiaugiasi, kad ir tais formalizmo laikais atsiranda jų tradicijos tęsėjų --tokių turtingų, dalijančių save kitiems asmenybių, kaip gydytojas Jonas, kurį vienas žymiausių XX amžiaus kino dramaturgų Jevgenijus Gabrilovičius pavadino „moraliniu stoiku“. Atsiprašau, dar ne visai viskas prarasta...
Reikšmingas kūrinys ir šiandien verčia minti gausybę profesinių jo mįslių. Kaip natūraliai į juostos audinį įeina „apibendrinančios“ maksimos („Svarbiausia gyvenime yra laisvė“, „Gyvenimas nepaaiškinamas, jis nugyvenamas“, „Ir vėl viskas prasideda iš naujo“), kurios atrodytų didaktiškos ir tiesiog pražūtingos kito polėkio juostai! Koks nepamirštamas kasdienės buities, filosofiškai komiškų dainų tekstų ir net animacijos derinys. Deja, ir labai žmogiškas, ir novatoriškas filmas „Atsiprašau“ Lietuvoje nesukėlė tinkamo atgarsio. Vieni niekaip negalėjo atleisti autoriui jo „Lotynų Amerikos trilogijos“. Kitiems turbūt sunkiai sekėsi įsiskverbti į liūdesio ir pokštavimo stichiją, pajusti vidinį pokštų tragizmą, o liūdesyje – šviesią viltį, nes tragikomedija lietuvio mąstysenai niekada nebuvo artimiausia.
© Saulius Macaitis
