1980 /

Faktas

Vaidybinis – 1980, Lietuvos kino studija, 35 mm, spalvotas, 86 min. – 1980

Pavadinimo variantai: „Bylą nutraukti dėl senaties“ (scenarijus), „Nulinė kraujo grupė“ (Kanų festivalyje).

Filmografija: Scenarijaus autorius – Vytautas Žalakevičius. Režisierius – Almantas Grikevičius. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkas – Galius Kličius. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė. Garso operatorius – Juozas Širvinskas. Antroji režisierė – Rita Liaudanskaitė (Grikevičienė). Antrieji operatoriai: Vytautas Damaševičius, Algirdas Janukėnas. Montažas – Izabelė PinaitytėI. Grimas – Vanda Sapkaitė. Kombinuoti filmavimai: operatorius – A.Alifanovas, dailininkas – E.Malikovas. Asistentai: J.Andrončenkaitė, M.Bilinskaitė, B.Biliūnienė, L.Bimbirienė, A.Bružas, E.Olbikas, E.Skokauskienė, V.Survila, G.Vidauskaitė, R.Žilinskas. Vyriausiasis karinis konsultantas – generolas-leitenantas P.Butenka. Konsultantai: T.Četrauskas, N.Kaplanas, R.Kazarianas, T.Krylova. Dzūkų tarmės redakcija – Bronys Savukynas.

Vaidina: Peciukonį – Algimantas Masiulis, Teklę, jo dukterį, – Irena Marija Leonavičiūtė, Oną, jos seserį, – Jelena Solovej, Vincą – Saulius Balandis, leitenantą Jozefą Šaknį – Juozas Budraitis, pulkininką Titelį – Donatas Banionis, kerdžių Aleksandrą – Leonidas Obolenskis, Stanislovą – Aleksandras Kaidanovskis, jo motiną -- Eugenija Šulgaitė, siuvėją – Doloresa Kazragytė, Joną Buckų – Regimantas Adomaitis, Kazią, jo žmoną, -- Vaiva Mainelytė, jų dukrytę – Justina Širvinskaitė, grandinį Šmidermaną – Uldis Dumpis, „Džaną-amerikoną“ – Laimonas Noreika, Karoliną, jo žmoną -- Eugenija Pleškytė, leitenantą Akermaną -- Arnis Licitis, panelę Salomėją -- Elvyra Piškinaitė, Antaną -- Algis Kybartas; Valentinas Masalskis, Danguolė Baukaitė, Milė Šablauskaitė, Kristina Gudonytė, Peteris Liepinis, Artūras Pravilonis, Edgaras Savickis, Teodoras Četrauskas, Valerija Marcinkevičiūtė, Olga Mažeikytė, Linas Pečiūra, Regina Zdanavičiūtė, Aleksandras Ribaitis, Rasa Kirkilionytė, Irena Litvinovič, Ieva Čekuolytė, Irena Liutikaitė, Nijolė Lepeškaitė, Juris Pliavinis, Eugenijus Olbikas, K.Baranauskas, F.Černiauskaitė, L.Grabovskis, A.Silinis, A.Morkansas, E.Mekšas ir kt. Tardytojo balsas – Kostas Smoriginas.

Drama

Turinys: Dzūkijos kaime aušta žavus 1944 metų birželio rytas. Valstietis Peciukonis, į dangų pažvelgęs, svajingai nutęsia: „Dienelė bus...“. Bet dangumi virš lietuviško kryžiaus ir trobų lėtai praslenka vokiškųjų lėktuvų eskadrilė: vyksta karas. Už kadro apie smulkiausius šios dienos įvykius vėlesnių laikų tardytojui atsakinėja Peciukonio dukra Teklė. O ekrane ji, dar visai jauna, žada ją pamilusiam paaugliui Vincai „ilgą gyvenimą“, prisimena apsaugos leitenanto Šaknio, mokėjusio lietuviškai, užėjimą pas tėvą, gandus apie susprogdintą vokiečių mašiną, poezijos mylėtojo Šaknio jai kartotą frazę, esą nekenčiąs savo uniformos. Kaimas po truputį bunda, valstietis, pramintas Džanu-amerikonu, nes buvo uždarbiavęs Amerikoje, triūsia prie avilių, pas apsilankiusią gretimo kaimo siuvėją susirenka vietinės klientės: Ona, neseniai praradusi vyrą girininką (jai ir pačiai neaišku, ar vyrą nušovė vokiečiai, ar partizanai), su vyru ir mergyte pasirodžiusi Kazia, vėl vaiko besilaukianti, kitos moterys. Dabar jau Ona atsakinėja į klausimus, kartais – net kadre, iš anos dienos, tiesiai į kamerą-nematomą tardytoją. 11 valandą į kaimą įvažiuoja vokiečių tankai bei kareivių pilni sunkvežimiai. Vietinius ištraukia iš namų, suvaro į didelę pievą, vyrus ir moteris atskirai, liepia sėstis ant žemės. Ilgai sėdėdami, žmonės spėlioja: gal kokių apkasų kasti varysią? Miklesnės moterys, nerimui augant, eina pas vokiečius įrodinėti turinčios teisę malonei: Karolina rodo Stanislovo parašytus sūnaus, neva tarnaujančio vokiečių armijoje, laiškus, Ona pasakoja, kad jos vyrą nušovę partizanai. Iš žmonių ratų, ginkluotų sargybinių saugomų, išeina ir Buckai. Norėjo aiškintis, kad iš kito kaimo, bet vienišas šūvis patiesia Buckų, Kazia nuo jo, mirštančio, pečių pasigriebia dukrelę. Ant sunkvežimyje važiuojančio vokiečių kareivio Šmidermano vaizdo irgi pasigirsta būsimieji, pokariniai tardytojo klausimai, prisimenama operacija „Teisingumo diena“. Pasirodo ir baudėjų vadas pulkininkas Titelis, vadovaujantis keršto dėl susprogdintos mašinos akcijai. Kaip aiškėja iš Šmidermano parodymų, šauti į Buckų buvo Titelio, nenorinčio „teisingumo dieną paversti cirku“, įsakymas. Savo istorijas pasakoja vachmistras Vetmanas, paskui – Titelio raštvedys, dar ir suktas kaimo keistuolis, viengungis Stanislovas, pabėgęs iš darbų Saksonijoje. Bandė išgelbėti motiną, kažkada mylėtą Kazią, bet leitenantas Akermanas atsakė: „Per vėlu. Atvyko pulkininkas Titelis“. Tiesa, patį Stanislovą, kaip dirbusį Reichui, liepė nuvesti į pašalę. Kareiviai rekvizuoja sodiečių turtą. Padegama pirmoji troba. Vinca dar spėja šakėmis persmeigti mažiausiai kaltą Šaknį – ar iš kvailumo, ar iš pavydo. Paskui žmonės varomi į didelius klojimus. Eina giedodami šventas giesmes. Durys už jų užsiveria. Palikti gyvieji naktį praleidžia Džano nesudegintoje troboje. Iš ryto – tik nuodėguliai, pelenai, vėjas, bet ir gamtos ženklai: buvusio lietaus lašnojimas nuo lapų, išlikusiame lizde besiritantys viščiukai.

Festivaliai, apdovanojimai: Pagrindinis XIV sąjunginio kino festivalio Vilniuje (1981) prizas. Prizas už geriausią antraplanio moters vaidmens atlikimą aktorei J.Solovej XXXIV Kanų (Prancūzija) 1981 m. tarptautiniame kino festivalyje. Lietuvos respublikinė premija (1982) režisieriui A.Grikevičiui ir dailininkui G.Kličiui. Dalyvavo XII tarptautiniame Los Andželo kino festivalyje (1983).

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1982.02.19; Komjaunimo tiesa, 1982.02.27; Literatūra ir menas, 1982.02.27; Gimtasis kraštas, 1982.03.18 (S.Valiulis); Savaitės ekranas, 1982.02.22/28; Kinas, 1982, №2, 4-6 p. (G.Arlickaitė); Правда (Москва), 1982.02.20 (А.Трошин); Московские новости, 1981.06.16 (Б.Берман), Советская культура, 1982.05.04; Norote Haal (Tallinn), 1982.03.16; Kino (Riga), 1982, №4, 5-7 p.; Svet socializmu (Praha), 1981, №31, 16-17 р. (P.Bartek); Вечерни новини (София), 1981.06.30; Przyjazn (Warszawa), 1983, №1, 16-17 р. (C.Prasek); Film og kino (Oslo), 1981, Nr.7. Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 7-8 p. (A.Brazaitis); S.Macaitis. Almantas Grikevičius, V., 1981, 7-8 p.; Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 27 p. (Ž.Pipinytė); Экран 81/82, М., 1984, 62-65 р. (Ю.Тюрин).

Komentaras: Vienintelis lietuvių filmas, demonstruotas konkursinėje Kanų festivalio programoje, ir net premijuotas.

Žinoma, prizą, formuluotą „už antraplanį vaidmenį“, galėjo gauti ne vien Jelena Solovej, tačiau kone kas antras šio kūrinio aktorius. Pagrindinio herojaus čia visai sąmoningai nėra, ir tą aplinkybę lemia ne kaleidoskopiškumo mada, kaip buvo rašyta, o autorių noras nedidelės apimties kūrinyje, per visiškai lokalius likimus prabilti stambiomis „tautos“, „karo“, „fašizmo“, „tikėjimo“ kategorijomis. Autentiškas sudeginto lietuvių Pirčiupių kaimo likimas, nepaisant tarsi paradokumentalumą žadančio pavadinimo, įkvepia autorius prasmingam variantiškumui, praeities ir dabarties sąsajoms, kai tos pačios scenos būna pamatomos tai vieno, tai kito išlikusio gyvo personažo akimis. Lieka vertingų bet kokiam meno kūriniui mįslių (tikrasis Šaknio veidas, žuvusio Onos vyro likimo aplinkybės ir kt.). Kada filmas nuo dar vieno istorinio antifašistinio pakyla iki filosofinio, regi jo aktualumą, nes svarbiau ne raštininko pedantiškai išvardyti pulkininko Titelio biografijos niuansai, kiek jo giliausias įsitikinimas: „Kas gali būti šlykščiau už svetimus papročius, svetimą kalbą, svetimus vaikus?“.

Po „Fakto“ pasirodymo prabėgo ketvirtis amžiaus, bet šiurpus nepakantumas pasaulyje tebeklesti.

® Saulius Macaitis

Nuotraukos iš S.Macaičio kolekcijos