Herkus Mantas
Filmografija: Scenarijaus autorius – Saulius Šaltenis. Režisierius – Marijonas Giedrys. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkė – Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Kompozitorius – Giedrius Kuprevičius. Dirigentas – Saulius Sondeckis. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antrasis režisierius – Stasys Motiejūnas. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Grimas – M.Oržekauskaitė. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Dailininkas dekoratorius – A.Šiugžda. Kombinuotos nuotraukos: G.Lukašovas, V.Simonenka, M.Šamkovičius. Pirotechnika – A.Suchoreckis. Asistentai: V.Damaševičius, D.Inčiūtė, V.Juzėnaitė (Pulikienė), E.Olbikas, V.Puidokienė, J.Sokolnikaitė, H.Štutas.
Vaidina: Mantą (tėvą ir sūnų) – Antanas Šurna, Kotryną – Eugenija Pleškytė, Samilį – Algimantas Masiulis, Koltį – Stasys Petronaitis, krivį Alepsį – Gediminas Karka, Auktumą – Pranas Piaulokas, riterį Hirchalsą, Kotrynos brolį, – Aleksandras Vokačius, vyskupą – Vytautas Paukštė, Glapą – Algimantas Voščikas, lietuvių kunigaikštytę – Danutė Krištopaitytė (Lapėnienė), Visgaudą – Viktoras Šinkariukas, fon Grumbachą – Einaris Koppelis, Johanesą, jo tarną, -- Gediminas Girdvainis, kronikininką – Vladas Sipaitis, vienuolius: Stepas Jukna, Juozas Jaruševičius, Rimgaudas Karvelis; Vladas Bagdonas, Albinas Budnikas, Ada Budrikaitė, Aleksas Burnickas, Leonas Ciunis, Vytautas Grigolis, Romualdas Gudas, Česlovas Judeikis, Vytautas Kaminskas, Steponas Kosmauskas, Eduardas Kunavičius, Algirdas Latėnas, Vytautas Mačiuika, Algis Matulionis, Algimantas Mažuolis, Vaclovas Muraška, Stasys Paska, Gintautas Pečiūra, Stasys Petraitis, Gediminas Pranckūnas, Kazimieras Preikštas, Sigitas Račkys, Alfas Radzevičius, Stasys Radzevičius, Romualdas Ramanauskas, Vladislovas Radvilavičius, Birutė Raubaitė, Aleksandras Ribaitis, Juozas Rygertas, Povilas Saudargas, Edgaras Savickis, Juris Strenga, Antanas Tarasevičius, Viktoras Valašinas, Algirdas Vrubliauskas, Leonardas Zelčius, Vladas Žirgulis, V.Kazėnas, V.Kernagienė, A.Lukoševičius, J.Malikonis, J.Petrauskas, A.Samukas, S.Zinkevičius ir kt.
Festivaliai, apdovanojimai: VI sąjunginio kino festivalio Alma-Atoje (1973) antroji premija (drauge su uzbekų filmu „Laukiame tavęs, vaikine“). LTSR Valstybinė premija (1973) S.Šalteniui, M.Giedriui, J.Tomaševičiui, A.Šurnai, E.Pleškytei. 1974 metais Sovietų sąjungoje filmą pasižiūrėjo 16,2 milijono žiūrovų.
Turinys: „Šis filmas – memorialas prūsų tautai, savo kalba ir kultūra giminingai lietuviams, išnaikintai kryžiuočių ordino. XIII amžiuje prūsai sukilo, ilgam paraližuodami kryžiuočių veržimąsi į Rytus, ir krito žūtbūtinėje kovoje, palikdami pavergėjams savo žemes ir savo vardą...“ Toks titras pasirodo ekrane po netrumpo prologo, iliustruojančio kryžiuočių klastą: pasikvietę senąjį Montę bei kitus apkrikštytus prūsų didikus, jie juos sudegina.
Po kiek laiko iš Magdeburgo į Prūsiją paleidžiamas jaunasis krikščionis Henrikas Montė, augęs ten įkaitu, o dabar atsivežąs ir vokietę žmoną Kotryną (bet sūnelis Aleksandras lieka įkaitu, koks buvo ir tėvas). Davęs viešą priesaiką kryžiuočių dievams, herojus netrunka atstatyti prūsišką Herkaus Manto vardą, pradėti sukilimą dėl priešų grobiamų žemių, prievarta diegiamos svetimos religijos. Tačiau ir patį Herkų Mantą drąsko vidiniai prieštaravimai: jis stovi tarp dviejų civilizacijų, jis tarsi – nei prūsas, nei vokietis. Norėdamas civilizuotai elgtis su belaisviais, jis nuteikia prieš save dalį tėvynainių genčių, tarp jų ir narsų Samilį, vadu vietoje jo paskirdamas žemos kilmės Auktumą, ir tuo išprovokuodamas Samilio išdavystę. Žiemą prie Karaliaučiaus sienų ir tarp badaujančių mieste kryžiuočių, ir tarp juos tebesupančių prūsų kyla vidiniai nesutarimai. Bet pavasariop ordinas atsiunčia pastiprinimą, lemiantį kovos baigtį. Mantas išsiunčia vėl pastojusią Kotryną į savo tėvoniją, bet vidiniai priešai pagrobia ją, atiduoda fanatiškam pagonių kriviui Alepsiui, paaukojančiam moterį dievams. Kai simboliškuose baigiamuosiuose kadruose Herkus Mantas vienas su kardu rankoje stovi prieš atjojančius ordino raitelius, tolimame vokiečių mieste trylikametis jo sūnus Aleksandras įšventinamas į teutonus.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1973.02.22; Komjaunimo tiesa, 1973.08.24; Savaitės ekranas, 1973.02.12; Gimtasis kraštas, 1973.03.22 (M.Malcienė); Vakarinės naujienos, 1973.02.14 (S.Valiulis); Literatūra ir menas, 1972.12.30; Kultūros barai, 1973, №2, 26-31 p. (filmo aptarimas); Kinas, 1973, №1, 8-12 p. (pokalbis su filmo autoriais); 1973, №2, 3-7 p. (L.Tapinas); Pergalė, 1973, №2, 130-136 p.(R.Gudaitis); Советская Литва, 1973.02.13 (Э.Аукштикальнис); Rigas balss (Riga), 1973.10.03; Padomju jaunatne (R), 1973.10.06; Noorte haal (Tallinn), 1973.10.03; Искусство кино (Москва), 1973, №10, 43-48 (Т.Иванова); Film (Warszawa), 1974, №45, 8 p.; Neue Zeit (Berlin), 1974.09.19; Rude pravo (Praha), 1974.09.12; Filma a doba (P), 1975, №5, 250-251; Film a divadlo (Bratislava), 1974, №1, 32-33 p.; Filmspiegel (Berlin), 1974, №22, 7 p. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 142 p.; M.Malcienė. Marijonas Giedrys, V., 1977, 6, 8 p.; M.Malcienė, Jonas Tomaševičius, V., 1980, 7-8 p.; М.Мальцене. Кино советской Литвы (Ленинград), 1980,152-157 р.; Экран 1973\1974 (Москва), 1975, 41-43 р.; L.Tapinas. People and Times in the Lithuanian Cinema, V., 1980, 22-24 p.
Komentaras: Kai kuriuose šaltiniuose (bet ne filmo titruose) teigiama, kad S.Šaltenio scenarijų įkvėpusi Juozo Grušo to paties pavadinimo pjesė, dar 1957 metais pastatyta Kauno dramos teatre. Greičiausiai tai sutapimas, kaip galima ieškoti paralelių tarp scenarijaus ir vokiečių istorinės prozos. Svarbiau, kad „Herkus Mantas“ – pirmas ir kol kas paskutinis reikšmingas istorinis lietuvių filmas, įveikęs tikslios faktografijos stoką bei Lietuvos kino studijos materialinės bazės nepriteklius. Laimė, kūrinys filmuotas ant nespalvotos juostos, ir tai suteikia „Herkui Mantui“ intonacijos rūstumą. Net kai kurie melodraminiai sprendimai (herojus priverstas aukoti „taikiems“ pagonių dievams savo mokytoją ir žmonos brolį; žmona Kotryna viena blaškosi po lavonais nusėtą mūšio lauką) dėl to vaizdinio rūstumo, sumanaus montažinio panardinimo į bendrą pakylėtą, nes be jokios išeities, atmosferą, suskamba ne taip standartiškai, kaip galėjo. Scenarijuje galėjai tarp eilučių įskaityti idėją apie mažų tautų likimo tragizmą, tokią aktualią Lietuvai. Bet filme saugiai apsiribota vien tik prūsais. Maža to, pagal filmo slaptą logiką nebeturėjome egzistuoti ir mes, lietuviai, paskutinieji Baltijos pagonys, tačiau Herkaus Manto ir kunigaikštytės pokalbyje suskamba dviprasmiškos užuominos, esą karaliui Mindaugui svarbi tik jo Morta. Kas tai – didesnės lietuvių diplomatijos ar lietuviškojo konformizmo liudijimas?
Paprastai „įžemintas“, perdėm buitiškai tikroviškas režisieriaus M.Giedrio stilius šiame filme trumpam pasipildė niūrios poezijos, metaforų, herojiškumo, filosofiškumo bruožų, nors kai kurie pagrindinio herojaus samprotavimai apie gyvenimo prasmę ir primena materializmą, pasaulyje užgimusį, žinia, šiek tiek vėliau.
© Saulius Macaitis
* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
.jpg)
