Jo žmonos išpažintis
Melodrama.
Filmografija: Scenarijaus autorius – Vytautas Žalakevičius. Režisierius – Almantas Grikevičius. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkas – Galius Kličius. Kompozitorius ir garso operatorius – Juozas Širvinskas. Kostiumų dailininkė – Gražina Remeikaitė. Antroji režisierė – Rita Grikevičienė. Antrasis operatorius – Vytautas Survila. Grimas – V.Sapkaitė. Montažas – I.Pinaitytė. Asistentai: režisieriaus – M.Bilinskaitė, M.Jurkutė, V.Puidokienė, R.Tamulionytė, operatoriaus – K.Navickas, T.Michailovskis, dailininko – G.Vidauskaitė. „Baladės apie muzikantą“ Jono Strielkūno žodžiais autorius ir atlikėjas – Kostas Smoriginas.
Vaidina: Ireną – Rūta Staliliūnaitė, Joną – Juozas Budraitis, Mariją, jų dukrą, -- Marija Lukaševskaja, Ričardą Bekraitį – Leonidas Filatovas, Norą – Nelė Savičenko, Palmyrą – Audronė Paškonytė, Juodį – Kostas Smoriginas, girininką – Liubomiras Laucevičius, Stasę – Nijolė Oželytė, močiutę – Ona Knapkytė, Stefaniją – Regina Zdanavičiūtė; Kristina Kazlauskaitė, Saulius Balandis, Justina Širvinskaitė, Gražina Baikštytė, Jeronimas Čiuplys, Rimgaudas Karvelis, Irena Leonavičiūtė, Milda Juknevičiūtė ir kt.
Turinys: Prie gražių vasaros ežerų dar jaunyvas vyriškis atveža besijauninančią moterį, pristato ją vietiniam girininkui žmona, išplaukia irstytis. Paskui Ričardas nubėgo į vietinį paštą paskambinti, o valtis plūduriuoja apvirtusi, žmonės ieško skenduolės. Pasigirsta Irenos balsas už kadro: „Manęs ieško, vadinas, aš žuvusi“. Išpasakojama vienos šeimos ir vieno romano istorija. Irena artėja prie 40-ties. Auga jos duktė, vyras chirurgas Jonas užimtas darbų. Pati ji -- nerealizuota fizikė, dirbanti mokslinėje bibliotekoje. Vieną dieną į biblioteką užsuka fizikas Ričardas Bekraitis, deklaruojantis naujo mokslo būtinybę ir kone agresyviai reikalaujantis gausios literatūros. Imusi dirbti su Bekraičiu, Irena su juo vis dažniau susitikinėja, sutinka paimti jo iškovotą pusę etato Fizikos institute, ima kurti naujos meilės bei gyvenimiškojo atsinaujinimo iliuzijas. Drauge su meilužiu ji išvyko į ežerus, kur, Irenai deginantis, vaikai pačiupo ir sąmoningai paskandino valtį. Dabar ji girdi Ričardo ir girininko dialogą, jų susirūpinimą ne jos likimu, o „bjauria istorija“, bėga namo, nors ten jos laukia tik ta pati rutina.
Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1984.09.22 (S.Valiulis); Savaitės ekranas, 1984.08.24; Kinas, 1983, №11, 4-5p., 1984, №8, 7-8 p. (N.Jonušaitė), Искусство кино (Москва), 1983, №2, 74-75 р. (int. su režisieriumi); Советский экран (М), 1983, №20, 3 р.; Советская культура (М), 1984.10.23.
Komentaras: Šio filmo sumanymas, sprendžiant iš autorių interviu, duotų per filmavimą, turėjo būti kiek ironiškas šiuolaikinės moters, jos laisvių ir ribų apmąstymas. Tačiau darbo procese labai daug eksperimentuota, scenarijus aktyviai keitė savo prasminius parametrus, o tai filmui neišėjo į naudą. Intrigavimas kone detektyvine fomule, kai iki paties finalo žiūrovui neduota suvokti, ar Irena gyva, ar jos išpažintis aidi jau aname pasaulyje, nesiderina su bandyta išsaugoti psichologinių niuansų kalba. Nors aktorė R.Staliliūnaitė bando traktuoti sufantazuotą herojės meilę labai rimtai, nesileisdama į ironiją, režisierius pabarsto suabejoti priverčiančių detalių: sienos kilimėlių su briedžiais, patetiškų Irenos šnabždesių telefonu ar nuvalkiotų šūksnių: „Sustok, akimirka!“, net indų melodramos fragmentų. Vis dėlto „Jo žmonos išpažintis“ netapo giliu analitiniu filmu, jo požiūris į personažus – laimė, nors jau ne didaktiškas, bet gerokai neapsisprendęs.
© Saulius Macaitis
Nuotraukos iš režisieriaus Almanto Grikevičiaus archyvo
