Mainai
Kino apysaka.
Filmografija: Scenarijaus autoriai (Jurijaus Trifonovo to paties pavadinimo apysakos motyvais) – Pranas Morkus, Raimondas Vabalas. Režisierius – Raimondas Vabalas. Operatorius – Jonas Gricius. Dailininkas – Vytautas Kisarauskas. Kostiumų dailininkė – Irena Vabalienė. Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antrasis režisierius – Algirdas Šemeškevičius. Antrasis operatorius – Algirdas Janukėnas. Montažas – Mingailė Murmulaitienė. Grimas – S.Mikonytė. Asistentai: L.Janukėnienė, A.Paludnevičiūtė, V.Pulikienė, V.Survila. Groja Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas – Saulius Sondeckis.
Vaidina: Vytautą Liutkų – Girtis Jakovlevas, Liną, jo žmoną, – Valentina Titova, Liutkuvienę, motiną, – Regina Zdanavičiūtė, daktarą Igną Didžiulį, Vytauto senelį, – Leonidas Obolenskis, Aleksandrą Žilių, Linos tėvą, – Algimantas Masiulis, Jadvygą, jo žmoną – Vija Artmanė, Stasę – Regina Razuma, Joną, jos brolį, -- Uldis Dumpis, Olią, Jono žmoną, -- Ona Valiukevičiūtė, Eugeniją – Vaiva Mainelytė, moterį iš Katyčių – Rūta Staliliūnaitė, Feliksą -- Povilas Stankus, Kristę – Elena Griciūtė, Liovą -- Vladimiras Basovas, kolūkio pirmininką -- Antanas Barčas, baldų parduotuvės administratorių – Rimgaudas Karvelis; Vytautas Dumšaitis, Rimantas Geniušas, Edvardas Kunavičius, Olga Mažeikytė, Juozas Meškauskas, Jonas Pakulis, Juozas Rygertas, Regina Varnaitė, Antanas Žekas, Albertas Šulcas, Feliksas Einas ir kt.
Turinys: Prologe prieš titrus Vytas ir Lina Liutkai perkasi sofą-lovą ir čia pat, baldų parduotuvės mašinoje, ant jos glamonėjasi. Nenuostabu: nors inžinieriui Liutkui 36 metai, paaugo jų duktė Kristė, poros buitis vis dar nesutvarkyta, jie glaudžiasi komunalinio buto kambarėlyje. Vyto senelis, Lietuvoje plačiai žinomas medicinos šviesulys, senasis Didžiulis, gavo nusipelniusio gydytojo vardą; ta proga pas jį susirenka draugai bei giminaičiai. Aiškėja pozicijos – humanistinės Liutkų ir vartotojiškos Vyto uošvių Žilių. Tas tyli priešprieša itin paaštrėja, kai Žilius padaro protekciją „prestižiniam“ darbui Kelių ministerijoje gauti ne iš Šiaurės grįžusiam Jonui, o savajam žentui. Pergyvena ir pats Vytas, juolab, kad serga jo motina, nebėra bendros kalbos su Lina, o abipusė simpatija Stasei apsiriboja kelione „į niekur“, į kažkokius Katyčius, viena naktimi, neturinčia perspektyvos. Grįžusiai iš ligoninės Liutkuvienei reikia priežiūros; Linai gimsta idėja jų kambarį ir nebeilgai gyvensiančios ligonės plotą apkeisti į normalų didelį butą. Traktuodama tai, kaip sąžinės mainus, Liutkuvienė sutiko ir netrukus pasimirė. Vytas gavo infarktą, jam bus sunku kapstytis į naująjį, Žilių okupuotą butą ketvirtajame aukšte. Nieko, padarysime mainus, – atšauna Lina.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1979.05.05; Literatūra ir menas, 1979.05.05 (L.Vildžiūnas); Vakarinės naujienos, 1979.05.22; Valstiečių laikraštis, 1979.06.12; Savaitės ekranas, 1979.04.23-29; Kinas, 1979, №2, 12-13 p. (J.Lozoraitis); Советская Литва, 1979.05.17; Советская Латвия (Riga), 1979.04.25; Литературная газета, 1979.02.14; Вечерний Таллин (Tallinn), 1979.08.04; Zwiercadło (Warszawa), 1980, №9, 20 р. (R.Marszałek); Советский экран, 1979, №7, 2-3 p. (Е.Стишова). Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 29-30 p. (G.Arlickaitė); М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 133-136 р.
Komentaras: Pasirodymo metais „Mainai“ buvo aršiai diskutuojami. Šiandien, kai lietuvių inteligentija materialėja nė kiek ne mažiau, negu sovietinio sąstingio laikais, tai irgi galėtų būti aktualus filmas. Deja, nepalieka tam tikro juostos nelygumo, senamadiškumo įspūdis. J.Trifonovo apysaka buvo temperamentinga, o personažų priešistorės gerai motyvavo vykstančią dramą. Perkelta į Lietuvos aplinkybes, ji nebeteko nei tų motyvų, nei rusiškojo publicistiškumo, o siektas psichologinis subtilumas irgi dažnai lieka tarp pageidavimų. Iš dalies – todėl, kad pagrindinių herojų porą vaidina ne patys giliausi rusų ir latvių aktoriai (V.Titova, G.Jakovlevas), bet dar ir dėl to, kad vartotojai ir idealistai priešinami gana tiesmukai, „mediniais“ dialogų blokais, sentencijomis („Už viską gyvenime mokama – ir už taurumą, ir už niekšybę“; „Reikia gyvenime daryti tai, ką privalai“). Kartais idealistų Liutkų klanas, nepaprastai įsitikinęs savuoju šventu teisumu, tikrai atrodo kiek „davatkiškas“, kaip jį vadina cinike užantspauduota Lina.
Vienintelė metafora į buitį pernelyg smengančiame kūrinyje pasirodo „Mainų“ finale: arkliuku kinkytas vežimas naujame Vilniaus rajone kliudo veržliam transporto eismui. Gal tai užuomina į valstietiškos lietuvių psichologijos liekanas? Gerai, kad vaizdas neiššifruojamas, kaip pernelyg daug kas šiame kūrinyje: ar tai mūsų laimė, ar bėda, palikta dvejoti žiūrovui.
© Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
.jpg)
