Mano mažytė žmona
Kino apysaka.
Filmografija: Scenarijaus autorius – Rimantas Šavelis. Režisierius – Raimundas Banionis. Operatorius –Algimantas Mikutėnas Dailininkas – Galius Kličius. Kompozitorius – Faustas Latėnas. Kostiumų dailininkė – Zita Gustienė. Garso operatorius – Juozas Tuita. Antrasis režisierius – Andrius Šiuša. Antrasis operatorius – R.Navickas. Grimas – K.Pinelienė. Montažas – Vanda Survilienė. Fotografė – M.Juknevičiūtė. Asistentai: M.Bilinskaitė, G.Vidauskaitė, R.Preobraženskaja, V.Vitkutė, V.Kriaunevičius. Filme panaudoti Maurice‘o Ravelio „Bolero“ fragmentai.
Vaidina: Rūtą – Eleonora Koriznaitė, Liną – Saulius Balandis, Auksę – Ingeborga DapkūnaitėI, Tomą – Linas Paugis, Vytą – Juozas Marcinkevičius, Staselį – Arūnas Sakalauskas, Praną Norvilą, Rūtos tėvą, – Vytautas Paukštė, Salomėją, Rūtos motiną, – Eleonora Matulaitė, Leopoldą Tamonį, Lino tėvą, – Antanas Barčas, Lino motiną – Dalia Melėnaitė, Godą, Lino seserį, -- E.Sedrisovaitė, ponią Ramanauskienę -- Galina Dauguvietytė, Jonį -- Arnis Licitis, profesorienę -- Regina Zdanavičiūtė; Vaclovas Blėdis, Tauras Čižas, Virginija Kelmelytė, Gražina Balandytė, Raimundas Banionis ir kt.
Festivaliai, apdovanojimai: XVIII sajunginio kino festivalio Minske (1985) prizas už debiutą. Prizas už geriausią moters vaidmenį – Eleonorai Koriznaitei Tbilisio jaunųjų kinematografininkų tarptautiniame kino festivalyje (1985).
Turinys: Kauno gatvės kavinukėje susipažįsta keli jauni žmonės. Rūta su Aukse baiginėja vidurinę mokyklą, Linas ir Tomas – jau studentai. Drauge jie užsuka į mažytį bičiulio Vyto fotoateljė, šį bei tą išsiaiškina apie naująsias pažintis. Rūta sakosi esanti profesoriaus zoologo duktė: ji ir pati jaučia aistrą faunai, tad kitas jos ir Lino susitikimas įvyksta Zoologijos sode. Susitikimai dažnėja. Kartą reikia padėti neišlaikiusiam įskaitos Tomui, Linas, norėdamas padėti draugui, eina pas mokslo šviesulį – tik tam, kad išsiaiškintų, jog profesorius apskritai neturi vaikų. Prigrūmenusi vyrukus tylėti, moksladraugė Auksė atskleidžia tikrąjį Rūtos adresą: ten Linas randa liūdną kompaniją, laukiančią, kad kas atneštų alkoholio. Pasirodo, Rūta slapsto nelinksmą savo padėtį, dažnai net pavaduodama pasiligojusią mamą ir dirbdama už ją vaikų namuose. Draugės melas dar labiau įpučia Lino jausmus. Jis pasikviečia merginą į savo padorią, pasiturinčią šeimą, bet jautri Rūta pajunta šios nenorą giminiautis, suvaidina kone kekšę, o paskui vengia draugo. Linas nepasiduoda. Jis pereina į vakarinį KPI fakultetą, įsidarbina laivų statykloje, išsinuomoja kambarėlį atokiame ponios Ramanauskienės namelyje. Po oficialių vedybų į jį šeimininke įžengia Rūta. Galbūt jų keliais paseks ir Tomas su Aukse. O dabar Tomą ima į sovietinę armiją, „šutvė“ jį išlydi, linksmindamasi Nemuno baržoje, kurioje Rūtai pirmąkart pasidaro bloga... Ateina ruduo, ponia Ramanauskienė džiausto įnamių vaiko vystyklus, dega lapų laužas, Linas skaito Tomo laišką iš armijos. Jaunystė pasibaigė?
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1985.05.25; Vakarinės naujienos, 1985.10.20 (J.Visockaitė); Savaitės ekranas, 1985.10.25; Kinas, 1984, №8, 28 p.,1985, №10, 5-6 p. (V.Žalakevičiūtė); Советская культура (Москва), 1985.10.03; Новые фильмы (М), 1985, №10, 7 р. Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 38-40 p. (S.Macaitis); G.Dauguvietytė. Perpetuum mobile. V., 2002, 245 p.
Komentaras: Jaunimo tema anų laikų lietuvių kine kažkodėl buvo gana nepopuliari, po A.Aramino juostų „Kai aš mažas buvau“ ir „Maža išpažintis“ praėjo geras laiko tarpas, kol pasirodė ši debiutinė juosta. Pati medžiaga traukė jaunimo dėmesį, o jos pateikimo ekrane lengvumas, naujos, ateinančios aktorių kartos (S.Balandis, E.Koriznaitė, I.Dapkūnaitė ir kt.) mielos improvizacijos, operatoriaus A.Mikutėno kameros susižavėjimas paprasta gyvenimo tėkme, muzikalus montažo ritmas įkvėpė ir jaunus žiūrovus, noriai žiūrėjusius šį filmą. Gaila, tas nuolatinis lengvumas – kartu ir kūrinio silpnoji pusė, netolima nuo lengvapėdiškumo. Nepalieka įspūdis, kad režisierius stengiasi visaip suglaistyti scenarijaus pažertus realaus gyvenimo sunkumus: nebeliko nei neįgalios Rūtos sesers ir todėl heroję kaustančio siaubo prieš gimdymą, o pradinis universalesnis pavadinimas „Pasaulis dviems“ pasikeitė gana infantiliu. Į pabaigą įvairių personažų linijos ekrane išrišamos jau tikra greitakalbe.
Štai Rūta bent trečdalį filmo mikliai vaidina visai ne savo visuomeninį vaidmenį – ar bus galima ja rimtai pasitikėti išaukštintoje šeimoje? Tap, jos tėvai geria, bet per jaunųjų vestuves tėvas sustojo gėręs, o motina, dar pauliavojus, apdairiai numiršta – matyt, kad nekliudytų. Ta dviem trim kadrais užfiksuota mirtis, beje, nė kiek nepaveikia jaunųjų idilės. Akies mirksniu „persiauklėja“ rūsti kambario šeimininkė, nenorėjusi vaikų inkštimo, visur reikalingus pinigus paprastai kažkodėl duoda „mecenatas“ -- fotografas Vytas, apskritai realybė atrodo kone rožinė, nes taip reikia autoriui ir to meto Maskvos priėmėjams. Juk visi aštresni, skaudesni nūdienės medžiagos filmai anuomet keliaudavo ne į ekraną, o „ant lentynos“.
© Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
