Moteris ir keturi jos vyrai
Alegorinė drama.
Filmografija: Scenarijaus (pagal Holgerio Drachmanno novelę „Romanas kopose“) autorius ir režisierius – Algimantas Puipa. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė. Kompozitorius – Juozas Širvinskas. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė.
Vaidina: moterį – Jūratė Onaitytė, tėvą – Antanas Šurna, vyresnėlį – Vidas Petkevičius, jaunesnėlį – Saulius Balandis, Mauzehundę – Povilas Gaidys, pastorių – Valdemaras Jatautis, valkatą – Kostas Smoriginas, policininką -- Jonas Pakulis, vokietę --Olita Dautartaitė, smuklininką -- Edvardas Kunavičius, teisėją -- Algimantas Kundelis, nusikaltėlę -- Janina Lapinskaitė, jos palydovą -- Vytautas Paukštė, kalėjimo viršininką -- Povilas Stankus; Vladas Baranauskas, Albinas Bataitis, Rytis Gustaitis, Daiva Stubraitė, Aleksas Burnickas, Edgaras Savickis ir kt.
Festivaliai, apdovanojimai: XVII sąjunginio kino festivalio Kijeve (1984) prizai už geriausią meninį apipavidalinimą ir už geriausią moters vaidmenį J.Onaitytei. Sąjunginės jaunųjų kinematografininkų apžiūros Kišiniove (1984) prizas. Filmas atidarė Vakarų Berlyno XXXV kino festivalio (1985) Baltijos baseino šalių retrospektyvą. Demonstruotas XXXVII Lokarno kino festivalyje (1984).
Turinys: Jūros pakrante, rinkdamas medgalius, žengia pagyvenęs žvejas. Ištempia iš vandens ir skenduolio kūną. Policininkas bando išsiaiškinti tapatybę. Nevietinė moteris juodais rūbais atpažįsta savo vyrą. Žvejas gyvena su dviem suaugusiais sūnumis; vyresnėlis apsiima moterį parplukdyti namo, į jos kaimą, užtvindytą trobą. Bėga metų laikai, vieną dieną prie žvejų trobos sustoja vežimas: moters namą nusinešė jūra, ji su skrynia ir kambariniu augalu atvyko pas juos. Moteris nėščia, vyresnėlis prisipažįsta tėvui visą pavasarį ją lankęs. Tėvas vyksta į miestą, lankosi pas seniai jo laukusią vokietę, atiduoda dalį skolos palūkininkui Mauzehundei. Grįžusį pasitinka žinia, kad moteris gimdys. Tai Naujųjų 1900 metų naktis, vidury žiemos aidi griaustinis, gimsta berniukas. Moteris ir vyresnėlis tuokiasi bažnyčioje, bet, grįžę namo, atlieka ir nepamirštus pagoniškus ritualus. Gyvenimas teka toliau, žvejai kovoja su smėliu, vis užpustančiu jų namelį, bando grąžinti Mauzehundei skolos procentus, kol vyresnėlis pats nepaima skolos, nenorėdamas visą gyvenimą priklausyti nuo tėvo, juolab, kad bus ir kitas vaikas. Smuklėje geriantį alų vyresnėlį nužiūri jaunas valkata. Pasiveja jį kopose, bando nužudyti, ima gundyti bėgti iš šių kraštų. Vyresnėlis negrįžta namo. Laikui prabėgus moteris tampa jaunesnėlio žmona, pagimdo sūnų ir jam. Jaunesnėlį, įsidarbinusį gelbėtoju, netrukus paima jūra, todėl iš kalėjimo paleidžiamas už skolas ten sėdėjęs tėvas. Policija rado valkatos ir vyresnėlio lavonus, atidavė pastarojo pinigus. Jie vėl drauge – moteris ir keturi jos vyrai: šį kartą -- tėvas ir trys anūkai.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1984.12.22 (L.Tapinas); Komjaunimo tiesa, 1985.01.10 (S.Valiulis); Literatūra ir menas, 1984.12.22 (S.Macaitis); Kinas, 1984, №11, 4-6 (S.Valiulis); Švyturys, 1984, №9, 32 p. (L.Tapinas); Savaitės ekranas, 1984.11.30; 1984.12.07; Советская культура, 1985.01.08; Kino (Riga), 1984, №12, 8-9 p.; Советский экран (Москва), 1984, №14; 1985, №8, 8-9 р. (Н.Зоркая); Neue Zeit (Berlin), 1985.08.22. Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 88-89 p. (S.Macaitis).
Komentaras: Šiuo kūriniu režisierius A.Puipa atvėrė sau (ir visam Lietuvos kinui) vaizdingą, keistą, mūsų menkai pažįstamą Mažosios Lietuvos medžiagą. Ji traktuojama atsargiai, tačiau nebuitiškai, „sufantazuojant“, kaip sakė pats autorius, nemažai realijų. Kadangi „Moteris ir jos vyrai“ artėja prie sakmės, alegorijos, filosofinės parabolės, kūrinio personažai – nepaisant vietos bei laiko išskirtinumo -- net neturi vardų: tiesiog vyrai ir moteris, amžina kova su grėsminga, kad ir žavia, gamta, išgyvenimo būtinybė, gamtos ir žmogaus koegzistavimo natūralusis, universalusis ratas. Nuo pirmo iki paskutinio kadro ekrane yra išsaugojamas savitas muzikalus ritmas, sunkokai apibūdinamas vaizdinis stilius. Kartais atrodo, jog tą stilių įmanoma, sekant filmo realijomis, pavadinti ritualiniu. Nors buvo kritikų, priekaištavusių dėl juostos šaltumo (emocijos dozuojamos labai taupiai, bet tai greičiau filmo privalumas), kaligrafinio išbaigtumo, vis dėlto lietuvių kine nelengva rasti kitą tokios nuoseklios kinematografinės kalbos kūrinį.
© Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
Susiję straipsniai:
