Atleisk mums, Viešpatie!
Filmografija: Paro Lagerkvisto apysakos „Budelis“ ir kitų kūrinių motyvais. Scenarijaus autoriai: Vida Mikšytė, Bronius Morkevičius. Režisierius – Bronius Morkevičius. Operatorius – Zigmas Pranas Gružinskas. Dailininkas – Rimas Olšauskas. Kostiumų dailininkas – Slavomiras Leontjevas. Garso operatorius – Algimantas Sliaužys. Antroji režisierė – Nijolė Merkienė. Režisieriaus asistentė – Margarita Kosmauskaitė. Teleeoperatoriai: Antanas Barkus, Antanas Valiukevičius. Dailininko asistentas – Vytautas Narbutas. Grimas: Aušrinė Aleknavičiūtė, Gražina Gricienė.
Vaidina: Budelį – Vytautas Paukštė, Moterį – Eglė Gabrėnaitė, Andersą ir mažąjį Kristoferį – Marijus Zaikauskas, Kristoferį ir mažojo Kristoferio tėvą – Rolandas Butkevičius, Juną – Ramūnas Abukevičius, Jokimą – Gediminas Karka, Lesę pakaruoklį –Vytautas Grigolis, Jukę – Rolandas Kazlas, Fridą – Ingrida Kilšauskaitė, Kristiną – Rasuolė Laurinaitytė, Haną – Vanda Marčinskaitė, Julijų – Sigitas Račkys, Antoną – Algimantas Voščikas, Budelio vaikus: Daiva Gogytė, Tomas Slankstys ir kt.
Alegorija.
Turinys: Neapibrėžti seni laikai, nežinoma Šiaurės šalis. Smuklėje sėdintys valstiečiai lošia kauliukais, pasakoja baisias istorijas, kurių personažu būna Budelis – gal tas pats, raudonu apsiaustu su gobtuvu, čia pat, nuošalėje, ir sėdintis. Kristoferis papasakoja, kaip jį, dar vaiką, Budelis vedęs prie krioklio, davęs atsigerti iš savo delno („Dabar jau gali nieko nebijoti“), o tada vaikas pajutęs, kad Budelis irgi nelaimingas. Antonas – kaip Budelis pamilęs Moterį, jo vedamą jau prie trinkos, gavęs teisėjo leidimą vestis, bet viskas vis tiek prastai pasibaigę. Lesė pakaruoklis – apie mistišką šaknį, jo išrautą iš po pačių kartuvių. Domimasi: ar rytoj kam nors kirs galvą, ar ne.
Akmenuotame lauke tie patys personažai, tapę kito meto baudėjais, šaudo į beginklę, švytruojančių baltais baltiniais pasmerktųjų minią. Pilnas griovys lavonų, Jukė dar juos pribaigia. Kareivinių prieblandoje šmėkščioja ta pati Budelio raudona figūra. Nelauktai vienas baudėjų, jaunasis Junas prabyla apie Kristaus kančią, nesusilaukdamas pritarimo. Tik senąjį Jokimą kamuoja nuojauta: kažkas bus, kažkas turi atsitikti.
Atsitinka – bet vėl kitoje, modernesnėje epochoje, per vaišes su paršiuku. Antono manymu, „žmonijai aušta naujas rytas“. Tačiau garbės svečias Budelis neturi iliuzijų: „Buvau su jumis nuo pasaulio pradžios ir lydėsiu iki galo“. Riksmas lydi Juno savižudybę. Per pradinius akmenuotus laukus žengia laidotuvių procesija. Sustingusiai miniai Budelis porina apie anuos laikus, „kai dar buvo Dievas“, lyg iš rytojaus sako apie dabartį: „...kai čia gyveno žmonių giminė“. Jis liko sėdėti prie šviežiai supilto kapo, tik vietoj kryžiaus galvūgaly įbestas kalavijas.
Komentaras: Švedų rašytojo, Nobelio premijos laureato Paro Lagerkvisto apysaką „Budelis“, parašytą 1933 metais, priimta vadinti antifašistine alegorija, prabylančią apie amžinąjį blogį. Nors 1989-ieji metai buvo Lietuvai irgi persilaužiamieji, nors antrame fragmente šaudantis kitus Jokimas ir nešioja šimtasiūlę, autoriai nesistengia tiesiai dešifruoti sunkių, sudėtingų skandinavo simbolių, viską prilyginti savo šalies situacijai. Deja, laukiamam filosofiniam alegoriškumui stinga kinematografinio sumanymo aiškumo (ne – primityvumo), originalesnės kino kalbos. Didžiuliai filmo fragmentai primena greičiau teatrinę koncepciją. Kalbėdamas apie painų, prieštaringą telefilmą, gali paminėti nebent pavienes sėkmes – kultūringą operatoriaus Z.Gružinsko darbą, tą mįslingumą, neapykantą, meilę bei neviltį, kuria aktorius V.Paukštė apgaubia savąjį personažą, arba aktorės E.Gabrėnaitės sukurtą Amžinąją Moterį, kurioje telpa, vis kitaip atsiskleisdamos, ir motina, ir paleistuvė, ir beprotė, ir vienuolė. To irgi nemaža, tačiau bendras LTV būdingas intonacijos patetiškumas, prasidedantis jau nuo pavadinimo, menkina ir patį rimtų intencijų kūrinį.
® Saulius Macaitis
