Naktibalda
Lyrinė apysaka.
1973, Lietuvos kino studija, spalvotas, 68 min.
Filmografija: Scenarijaus autorius – Jurijus Jakovlevas. Režisierius – Arūnas Žebriūnas. Operatorius – Algimantas Mockus. Dailininkė – Juzefa Čeičytė. Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Kostiumai – Viktorija Bimbaitė. Antrasis režisierius – Gytis Lukšas. Antrasis operatorius – Jonas Marcinkevičius.
Vaidina: Domą – Darius Bratkauskas, jo tėvą Julių – Gediminas Girdvainis, motiną – Doloresa Kazragytė, Zitą – Daiva Daujotytė, Petrą – Artūras Vegys, Trenkų – Zigmas Vyšniauskas, Šišą – Artūras Pravilionis, kasės vadovę – Eglė Gabrėnaitė, piešimo mokytoją – Vytautas Paukštė, senutę – Irina Murzajeva, generolą – Kazys Tumkevičius, psichiatrą – Jonas Pakulis; Bronė Braškytė, Alfonsas Dobkevičius, Vladas Jurkūnas, Irena Leonavičiūtė.
Festivaliai, apdovanojimai: VII sąjunginio kino festivalio (Baku, 1974) diplomas už kūrybinius ieškojimus.
Turinys: Sodrios lapijos, miesto statinių fone skrenda mažytis raudonas planeriukas. O jo savininkas berniukas Domas mokykloje per pamokas nuolat miega. Maža to, jis ne tik nesijaučia kažkuo kaltas esąs; jis netgi deda sau po galva vadinamąją „Spartako žolelę“, neva padėsiančią realizuoti jo sapnų išsipildymus. Gali nelauktai užsnūsti, ir galvą ant mokyklinio suolo padėjęs, ir kur nors ant skvero suolelio, net pusrūsyje ant sukrautų čiužinių krūvos. Ir tai visai nereiškia, kad naktimis Domas neišsimiega. Klasės vadovė panikoje jau ir tėvus aiškintis kvietė, nors nieko esminio nei iš svajotojo tėvo, nei iš dalykiškos motinos taip ir nesužinojo. Gydytojui psichiatrui, pamišusiam dėl naujų jogos principų, Domas irgi pasirodė sveikas.
Bet, tiesą pasakius, sapnas – tai sąmoningas Domo pasirinkimas. Ilgėdamasis kasdienybėje nepasitaikančių situacijų, įgalinančių jį pabūti kone herojumi, kuklus, santūrus berniukas būtent margaspalvių sapnų pasaulyje randa psichologinę kompensaciją. Ten jis -- narsus, nesibijantis padaužos Trenkaus, galintis kautis senovinėje dvikovoje arba šiuolaikine granata sunaikinti visą neaiškių priešų būrį. „Naktibalda“ ir rutuliojasi tarp realybės, vaikiškų žaidimų bei sapnų. Galiausiai realybė vis dėlto nugali, Domas iš tiesų duoda atkirtį Trenkui, jis netgi išgelbsti vos po sunkvežimio ratais nepalindusį mažylį, ir jį, patenkindamas Domo slapčiausias ambicijas, tikrai pasveikina mokykloje ta proga apsilankęs pats tikriausias generolas.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1974.01.30; Literatūra ir menas, 1974.01.26 (E.Aukštikalnis); Kinas, 1974, №1, 4-6 p.; Kultūros barai, 1974, №1, 51-53 (S.Valiulis); Czerwony Sztandar, 1974.01.24; Советская Литва, 1974.01.31; Советская Эстония (Tallinn), 1974. 08.25; Rude pravo (Praha), 1976.05.19 (J.Hrbas).
Žiūr. knygose: М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 100-103 р.; И.Арефьева. Арунас Жебрюнас, Москва, 1990, 77-79 р. Komentaras: Sąmojingai sumanytas jau pats filmo pavadinimas, lyg ir žadantis pasakojimą apie laisvoką suaugusiųjų gyvenimo stilių. O štai ir ne: „naktibalda“ – kokių dešimties metų berniukas. To sąmojaus yra ir toliau – ypač Gedimino Girdvainio, kuriančio poetiškos sielos inžinierių, Jono Pakulio, mažojo Artūro Pravilonio personažuose. Apskritai „Naktibalda“, įdomiau ir prasčiau siedamas augančio žmogaus vaizduotės reginius su realiuoju gyvenimu, -- ilgos ir vaisingos lietuvių kino tradicijos tėkmėje. Po kelerių metų pasirodys panašus Algirdo Aramino „Andrius“, tiesa, pasisakantis labiau už bėgimą nuo tikrovės. Arūno Žebriūno kūrybinėje evoliucijoje, kur jau buvo tų vidinio vaikų pasaulio vaizdų, tik kur kas dramatiškesnių, „Naktibalda“ reikš kone pirmąjį ryžtingą posūkį nuo elegijos į dinamišką smagų veiksmą. Matyt, pačiam menininkui tuo metu buvo svarbu atsinaujinti. Jis išsaugo raudono planerio – tarsi neįveikiamos svajonės – įvaizdį, tačiau visiškai satisfakcijai galbūt pristigo kitokio, tvirtesnio, ne tokio fragmentiško scenarijaus. © Saulius Macaitis
