1978 /

Nesėtų rugių žydėjimas

100 min. – Vaidybinis – 1978, Lietuvos kino studija, 35 mm, spalvotas, 100 min. – 1978

Kino apysaka.

Filmografija: Scenarijaus autorius (pagal Vytauto Bubnio to paties pavadinimo romaną) ir režisierius – Marijonas Giedrys. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkai: Leonidas Platovas, Algimantas Šiugžda. Kompozitorius – Osvaldas Balakauskas. Choreografas – Borisas Moisejevas. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antrasis režisierius – Algirdas Šemeškevičius. Antrieji operatoriai: Vytautas Damaševičius, Vladas Kriaunevičius. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė. Dekoratorė – D.Dičiūtė. Asistentai: režisieriaus – V.Puidokienė, J.Sokolnikaitė, operatoriaus – S.Mackonis, dailininko – L.Bimberienė.

Vaidina: Antaną Petrušonį – Donatas Banionis, Kazę, jo žmoną, -- Henrika Hokušaitė, Viktorą, jo sūnų, -- Rimantas Bagdzevičius, Deimantę, Viktoro žmoną, -- Ingrida Kilšauskaitė, Renatą, jų dukrą, -- Ievutė Večerskytė, Rumšą, Deimantės tėvą, -- Antanas Gabrėnas, Rumšienę – Elvyra Žebertavičiūtė, Leoną Raižį – Vytautas Tomkus, Eugeniją Raižienę – Rūta Staliliūnaitė, Aleksių, neteisėtą Petrušonio sūnų, -- Vidas Petkevičius, Eleną, jo motiną, – Eugenija Pleškytė, Gelbūdą – Steponas Kosmauskas, baro lankytoją – Leonidas Platovas, teisėją -- Algimantas Kundelis; Ona Banionienė, Feliksas Einas, Irena VasiulytėI, Kazimieras Preikštas, Leonas Stanevičius, Algirdas Šemeškevičius, Olegas Belonučkinas, T.Janušovienė, V.Jurčenko, V.Petrauskas ir kt.

Festivaliai, apdovanojimai: XII sąjunginio kino festivalio Ašchabade (1979) prizas už moralinės-etinės temos nagrinėjimą.

Turinys: Šiuolaikiniame Kaune gyvena darbininko Petrušonio šeima. Sūnus Viktoras anksti vedė, tik po to išėjo tarnauti į armiją, o marčia Deimantė, kad ir mergytę augindama, vis vėlai grįžta namo. Po vieno konflikto su uošviais ji pasiima vaiką ir persikelia į prašmatnų tėvų, niekada nepritarusių jos santuokai, butą. Konfliktams, beje, buvo pagrindo: gyvendama be vyro, Deimantė suartėjo su inžinierium Leonu (Leo) Raižiu, tapo jo meilužė. Ta proga Raižys išsiskyrė su žmona Eugenija, iškeitė jųdviejų butą. Senąjį Antaną Petrušonį kamuoja kaltės jausmas: per pasimatymą su sūnumi armijoje jis nutylėjo marčios romaną, o be to su neaiškiais ketinimais Kaune atsirado neteisėtas Petrušonio sūnus, dar kaime su mylėta Elena prigyventas Aleksius. Įveikdamas nerimą, gėdą ir kaltę Petrušonis „Zaporožiečiu“ važiuoja į kaimą, bet įžeista Elena išstumia jį su jo negrabiai siūlytais pinigais. Aleksius nelauktai išvyksta, pasistumdęs po Kauną. Deimantė įtaria Leoną nenuoširdumu, dvasiniu surambėjimu (į žinią, kad buvusi žmona atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, Leo tik numykė, esą ar maža tų ligonių) ir palieka meilužį. Dabar ji su vyru skambina vienas kitam, beveik nekalbėdami į ragelį. Gal jaunai šeimai dar ne viskas baigta?

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1980.01.30; Literatūra ir menas, 1979.11.03 (S.Valiulis); Kinas, 1979, №10, 7-9 p.; Gimtasis kraštas, 1979.06.07 (S.Lipskis); Savaitės ekranas, 1980.01.28/02.03; Советская Литва, 1979.09.06; Советский экран (Москва), 1979, №22, 2-3 р.; Советская культура (Москва), 1980.01.08; Еkran (Warszawa), 1980, №28, 21 p.; Zwiercadło (Warszawa), 1980, №35, 14 p. (R.Marszałek). Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 31-32 p. (G.Arlickaitė).

Komentaras: „Nesėtų rugių žydėjimas“ prasideda keistais choreografiniais divertismentais (akrobatinį šokį keičia senas geras kankanas), nesisiejančiais su tolesne filmo nuotaika, duodančiais klaidingą orientyrą. Nes, vos tik šokiams pasibaigus, ekrane pradeda siausti tipiškos sovietinės aistros. Joms bandyta suteikti gilesnį socialinį, psichologinį pagrindą, nors tai ne visuomet pavyksta, dažniau laimi didaktika. Petrušonis iš kaimo, jis teišgalėjo ne „Volgą“, tik „Zaporožietį“ įsigyti, o Deimantės tėvai – tipiški nomenklatūrininkai, tėvas – fabriko direktorius, jie gyvena, tiesa, blokiniame kotedže, kurio laiptus puošia vitražai. Prie sovietų užeidavo „miesčioniškumo“ pliekimo vajai, taigi, ši šeima – aiški tokios sampratos iliustracija. Technokratui Leonui „demaskuoti“ čia prireikia vienintelės scenos, kur personažas išsiduoda Deimantei susipažinęs su įtakingu jos tėvu, prašo, kad dukrytė „pagyventų pas jos motiną“, pagaliau abejingai reaguoja, išgirdęs apie buvusios žmonos ligą. Personažų filme daug, jų poelgiai nesunkiai numanomi, visų jų santykiai neįtikėtinai, melodramiškai persipynę: štai Viktoras, tarnaujantis armijoje kažkur Šiaurėje, ten susitinka... net savo netikrą brolį, kalintį irgi kaip tik tose vietose. Išvis Aleksiaus pasirodymai, panašu, teturi vienintelę funkciją – priminti Petrušoniui jo kaltę.

Filmas būna nebe toks rezultatyvus nebent epizoduose, kuriuose veikia Antanas Petrušonis. Aktorius D.Banionis įtaigiai piešia žmogų, nesijaučiantį turinčiu moralinę teisę teisti jaunesniąją kartą. Nors, gal režisieriaus skatinamas, aktorius irgi neišvengia „pirmojo laipsnio asociacijų“ (ko vertas jau vien jo kreivas žvilgsnis į Rumšų interjerą!), vis dėlto paprasto žmogaus, atitrūkusio nuo šaknų, drama nebeleidžia vadinti kupiną banalių 8-ojo dešimtmečio klišių, vairuojantį į optimistišką pabaigą „Nesėtų rugių žydėjimą“ vien sovietine „muilo opera“.

© Saulius Macaitis