Savaitgalis pragare

Alegorinė drama.

Turinys: Vokiečių koncentracijos stovykla per Antrąjį pasaulinį karą. Kaliniai dirba, kenčia patyčias, skaptuoja ant sienų Sopulingosios paveikslus, kariasi, medituoja, bando išsaugoti sielą primityviais lėlių spektaklio vaidinimais. Rusų laivyno karininkas Denisas, drauge su lietuvių mokytoju išvežantis iš lagerio šiukšles, staiga impulsyviai griebia plytą ir pribaigia jų prižiūrėtoją. Abu bėga – kur? Nukritusi mokytojo kepurė, pritvinkusi lagerio dvoko, -- geras orientyras lagerio policijai su šunimis. Tenka atsikratyti rūbų. Nuogi bėgliai per žavų mišką patenka į Baltijos kopas, vietą, kurioje įsikūrė vokiečių karininkų poilsiavietė, o, vadinasi, apstu pusnuogių ir nuogų vyrų ir moterų kūnų. Mokytojas, skirtingai nuo ruso, težinančio gimtąją kalbą, puikiai kalba vokiškai, ir tai padeda išsisukti iš kai kurių pavojingų situacijų, o karininkas sėkmingai vaginėja bent reikalingiausius vyrų tualeto reikmenis. Asimiliuotasi, bet ar ilgam? Karas eina vakarop, pro šalį neseniai praskrido rusų oro eskadrilė, girdėti bombardavimo smūgiai. Grįždama, ji vis dėlto nutaria panaudoti dar neišnaudotą amuniciją ir sunaikinti neaiškų poilsiavietės objektą. Bendrame ugnies sąmyšyje bėgliai čiumpa kažkieno automobilį ir vėl lekia į nežinią. Galiausiai dideliame lauke liko tik trys figūros – rusas, lietuvis ir prie jų priklydusi vokietė. Pirmieji du stengiasi kuo skubiau atsikratyti dabar jau pavojingų vokiškų uniformų. Nors netoliese matėme lenkų partizanų būrį, pagrindinių personažų likimas lieka neaiškus, toks pat reliatyvus, kaip ir viskas šiame pasaulyje.

Festivaliai, apdovanojimai: XXI, paskutiniojo sąjunginio kino festivalio Baku mieste prizas (1987) už geriausią režisūrą V.Žalakevičiui (kartu su K.Muratova – už filmą „Likimo permaina“).

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1986, №11, 5-6 p. (S.Beržinis), 1988, №11, 5-8 p. (V.Baniulis, Ž.Jackūnas); Советский экран, 1986, №9 (Е.Клейнер); Новые фильмы (Москва), 1988, №12, 2-3 р. (Б.Данилин); Спутник кинозрителя (Москва), 1988, №12, 4 р. (А.Ерохин); Film (Warszawa), 1989, №7 (K.J.Zarębski); Film a doba (Praha), 1990, №12. Žiūr. knygose: Киносценарии, М., 1986.

Komentaras: Juostos „Savaitgalis pragare“ kelias buvo ilgas ir dramatiškas. V.Žalakevičiaus paradoksalaus novelių scenarijaus „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“ apie 30 metų netvirtino Maskva. Tik pertvarkos laikais paleista filmuoti jo dalis – praplėsta novelė „Vyriškos mados“, teigianti paprastą idėją, dėl kurios – kaip jau paprastai būna su paradoksais – paprastai nesusimąstoma: žmogus be rūbų – tiesiog žmogus, o rūbai, ypač uniforma, visus suskirsto į socialines, politines grupes, į priešus, į „teisuosius“ ir ne.

Alegorijų neliečia aktualumo kriterijai. Bet 1988-ieji, kai „Savaitgalis ekrane“ pagaliau pasirodė ekranuose, tam buvo pats nepalankiausias metas. Besilaisvinanti Lietuva matė tik nekenčiamų rusų ir vokiečių konkretų susidūrimą, teigė, esą juostoje parodytas rusų karininkas – tipiškas „vyresnysis brolis“, lietuvių mokytojas – „jaunesnysis“, o vokiečiai (neminint žodžio „fašistai“) – vien tik amoralūs ir žiaurūs. Tuo tarpu viskas ne taip primityvu: Denisas – veiksmo žmogus, bet anaiptol ne minties galiūnas, pabėgimas niekada nebūtų pavykęs, jei ne mąslus, reflektuojantis, išsaugantis ironiją įtempčiausioje situacijoje, išdidus, kad lietuvis, V.Petkevičiaus personažas. Tarp vokiečių yra dekoratyvus (gal net parodijuojantis germanų herojinę tradiciją) „Žmogėdra“, bet yra ir mielas apolitiškas Meldersas, galiausiai žūnantis su džiaugsmo – kad pagaliau pasitraukia iš šio pragaro -- šypsena lūpose. Yra jaunyvas generolas, ištariantis kaip tik mūsų dienomis ypatingą, pranašišką prasmę turinčią frazę: „Karas bus labai ilgas. Galbūt amžinas“.  

Filosofas Ž.Jackūnas bandė apšaukti „Savaitgalį pragare“ pirmuoju masinės kultūros produktu Lietuvos kinematografijoje. Prabėgo dar beveik 30 metų po filmo. Negi iš tikrųjų kaip tik jis atvėrė kelius kinui – madingai akcijai? Manau, priešingai: V.Žalakevičius seniai aplenkė kad ir naujuosius panašios medžiagos lietuvių filmus „Getas“, „Dievų miškas“, nors ir ne visuomet pavykusia, bet kur kas raiškesne, koncentruotesne forma prabilęs apie netolerancijos amžinumą. Pradinis konclagerio žiaurumas ekrane gerai rimuojasi su finaliniu „humanistiniu“ sovietų armijos aktu, kai sunaikinamas praktiškai beginklių poilsiavietės žmonių sambūris. Pagaliau, dėl V.Žalakevičiaus kūrinio įmanoma ginčytis, o apie daugumą dabarties lietuvių filmų to nebepasakysi.

© Saulius Macaitis