1976 /

Sodybų tuštėjimo metas

Vaidybinis – 1976, Lietuvos kino studija, I-II serijos, 35 mm, spalvotas plačiaekranis, 154 min. – 1976

Filmografija: Pagal to paties pavadinimo Jono Avyžiaus romaną. Scenarijaus autorius – Romualdas Granauskas. Režisierius – Almantas Grikevičius. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė (Vilimienė). Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Garso operatoriai – Petras Lipeika, Juozas Tuita. Antroji režisierė – Rita Liaudanskaitė (Grikevičienė). Antrieji operatoriai – Algirdas Janukėnas, Vytautas Damaševičius. Kombinuotas filmavimas: operatorius – A.Barkovas, dailininkas – S.Muchinas. Grimas – Marija Oržekauskaitė. Montažas – V.Zavadskaitė. Dekoratoriai: D.Dičiūtė, Algimantas Šiugžda. Asistentai: režisieriaus – M.Bilinskaitė, L.Binkytė, A.Paludnevičiūtė; operatoriaus – V.Survila; dailininko – M.Jakubauskaitė, D.Inčiūtė. Konsultantas – istorijos mokslų kandidatas Rokas Maliukevičius. Groja Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sauliaus Sondeckio.

Vaidina: Gediminą Džiugą – Juozas Budraitis, Mykolą Džiugą, jo tėvą, – Laimonas Noreika, Adomą Vainorą – Regimantas Adomaitis, Mildą – Regina Arbačiauskaitė, Marių Nemunį („Raudonąjį Marių“) – Antanas Šurna, Keršį – Stasys Petronaitis, Akvilę – Eva Kull, Dangelį – Arnas Rosenas, Dangelio adjutantą – Sigitas Račkys, Žakaitį – Gediminas Girdvainis, Putrimą („Juodąjį Bigę“) – Juozas Jaruševičius, Adomo tėvus: Vainorą -- Kazimieras Preikštas, Vainorienę („Katrę Pypkiorę“) – Eugenija Šulgaitė, Bugenį – Antanas Barčas, Saulių -- Remigijus Vilkaitis, jo motiną -- Ona Knapkytė, Vasilį -- Valdemaras Jatautis, gestapo karininką -- Balys Bratkauskas, leitenantą – Rolandas Butkevičius, rusų lakūną – Juozas Kisielius, provokatorių – Edvardas Kunavičius, mokinį Petkų – Kostas Smoriginas, mokinį Minkų --Vidas Petkevičius, gestapo vertėją -- Algirdas Lapėnas, vokietę -- Kristina Gudonytė, Kalėdų šventės šeimininką -- Kęstutis Genys, rusų partizaną -- Anatolijus Azo; Feliksas Einas, Aldona Janušauskaitė, Antanas Žekas, Nelė Savičenko, Algis Kybartas, Avtandilas Kvirikašvilis, Aleksandras Ribaitis, Regina Varnaitė, Vytautas Kancleris, Dalia Overaitė, Steponas Kosmauskas, Algimantas Mažuolis, R. ir A.Mažeikos, Algirdas Latėnas ir kt.

Istorinė drama.

Turinys: Juosta prasideda nuo konkrečiais užrašais lydimos istorinės kronikos. 1938-ieji, Austrija, ramaus „anšliuso“ vaizdai. Dramatiškesni kadrai su sprogimais – „1939, Lenkija“, fašistų žygis pro Triumfo arką – „1940, Prancūzija“. Ratas siaurėja, artėja prie mūsų krašto, bet, pasirodžius titrui „1940, Lietuva“, muzikos disonansai kaip tik dingsta, regime kelis oficialiosios kronikos kadrus -- apgautų ir džiugių dėl sovietų okupacijos valstiečių veidus. Iš Kraštupėnų vykdomojo komiteto durų išeina pirmininkas „raudonasis Marius“ ir istorijos mokytojas Gediminas Džiugas. Abu kategoriškai ginčijasi dėl tautinių ambicijų, dėl prarastos nepriklausomybės.

Už miestelio ribų aistros verda dar aršiau. Lauksodžio kaime „Katrė Pypkiorė“, iš pradžių apkumščiavusi tylų vyrą, su gruzinišku temperamentu puola neturtėlį Putrimą, kuriam gerutė sovietų valdžia leido nusišienauti darbščių Vainorų pievą. Netrukus prasidėjęs karas ir vokiečių okupacija įžiebia naujų aistrų. „Raudonasis Marius“ priverstas bėgti, palikdamas kaime jo kūdikio besilaukiančią Akvilę, besiglaudžiančią prie godaus, bet doro sodiečio Keršio. Kraštupėnų gražuolė Milda, kurios vyras, kaip manoma, „seniai supuvo Sibire“, blaškosi tarp spėjusio susprogdinti bėgančių rusų mašiną, policijos vadu tapusio Adomo Vainoro ir jo draugo Gedimino. Kartą draugai prisigeria vietinės grietinėlės pokylyje, apšlapina gestapininko iš Vilniaus mašiną, viešai išrėkia viską, ką jie mano apie nesibaigiančias Lietuvos okupacijas. Deja, Adomui, sklaidant atsiradusius įtarimus dėl lojalumo, teks vadovauti vokiečių vykdomoms represijoms.

Antroji serija prasideda kone idiliškomis derliaus ėmimo darbų kaime scenomis. Čionai, į gimtąją sodybą, iš gimnazijos grįžo Gediminas. Siūlo tą patį ir kenčiančiai Mildai, bet, išgirdęs, kad jai teko savaip „išpirkinėti draugų kaltes“ prieš esesininką Dangelį, imasi dviračio. Simboliškai tirštoje vakaro migloje Gediminas ir Milda pameta vienas kitą. Truputį fatališka moteris tampa ir paskutinio vaikystės draugų Gedimino ir Adomo kivirčo priežastimi. Tuo tarpu Lauksodis irgi nebėra ta „negyvenama sala“, kaip jį vadindavo Gediminas. Išgirdę apie miške įsikūrusią Mariaus gaują, apsilanko vokiečiai, nušauna Džiugams dirbusį neutralų karo belaisvį Vasilį. Raudonieji partizanai įsibrauna į Adomo darbovietę, suriša jam rankas, bet pakarti nebespėja. Juos vejasi vokiečiai, sužeidžia Marių, besiieškantį užuolandos Keršio klėtyje. Slapta nuo vyro jį slaugo Akvilė, tačiau Keršys, ir suradęs konkurentą, patikina, kad jo rankos niekad nebus kruvinos. Milda savo namuose atpainioja Adomo rankas supančiojusią vielą, bet šis tik ją prismaugia, o pats patenka į psichiatrijos kliniką. Gestapas išsikviečia Gediminą dėl jo galimų ryšių su banditais, bet, net ir rodydamas kitų kankinimus, nieko nepasiekia. Tiesa, įkandin paleisto Gedimino siunčiamas provokatorius, verkšlenantis dėl karo pabaigos ir neva norintis „į partizanų prieglobstį“. Herojus nuveda jį į tą mišką, bet čia vyrukas netyčia išsiduoda. Atėmęs revolverį, Gediminas rankena pribaigia provokatorių, nors jo asmeninių problemų tai, regis, neišsprendžia: filmas ir baigiasi tiesiu, beviltišku, net tragišku herojaus žvilgsniu į kamerą.

Festivaliai, apdovanojimai: X sąjunginio kino festivalio Rygoje (1977) žiuri prizas už antifašistinės temos atskleidimą.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1978.06.11 (S.Valiulis); Literatūra ir menas, 1978.05.06 (S.Macaitis); Kinas, 1978, №2, 6-8 p. (L.Tapinas), №3, 11-13 p. (Filmo aptarimas: M.Malcienė, I.Veisaitė, D.Judelevičius, A.Girdzijauskaitė, R.Šavelis, D.Tamulevičiūtė ir kt.); Советская культура (Москва), 1978.12.08; Советский экран (Москва), 1979, №1, 2-3 р.; Cina (Riga), 1979.01.21 (E.Riekstinš); Svet socializmu (Praha), 1981, №29, 23 р.; Киноизкуство (София), 1977, №3, 59 р.; Сinema (Bucuresti), 1976, №9, 18 p. Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 30-31 p. (G.Arlickaitė); R.Adomaitis. Mintys scenos paraštėse, V., 2002, 65 p.; М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 176-178 р.; Экран 78/79, M., 1981, 80-83 (Н.Суменов).

Komentaras: Atrodytų, kronikiniai pradžios kadrai žada epinio (o drauge gal ir patetiško) skambesio filmą. Bet jie – tik orientyras. Kad ir stambios apimties „Sodybų tuštėjimo metas“ – pirmiausia psichologinis kūrinys, žmonių, kuriems per dvejus metus teko dviejų okupacijų šokai, kolektyvinis portretas su meistriškai išryškintais pagrindiniais personažais, jų pozicijų žmogišku pažeidžiamumu, su stropiai ištapytu fonu, režisieriaus Almanto Grikevičiaus, kaip visuomet, nepaprastai darniai sustyguotu aktorių ansambliu.

Galimas dalykas, „Sodybų tuštėjimo metas“ – ne toks metaforiškas, kaip kiti menininko kūriniai, jame mažiau paradoksų, tačiau faktūra vis dėlto ne buitinė, o greičiau poetinė. Bet kaip čia išėjo, kad filmas, pagal visus savo parametrus privalėjęs būti prosovietiniu, šiandien visai nereikalauja reabilitacijos? Matyt, reikalas vis toje pačioje ištobulintoje užuominų kalboje, kuri suvokiama tik lietuviui. Jau pradiniuose kadruose tarp Gedimino argumentacijos prieš sovietų valdžią praslysta neakcentuotas žodis „vagonai“ – aliuzija į pirmuosius sovietų vežimus; ji vėliau rimuosis su scena prieš pabaigą, kai Dangelis, karui baigiantis, labai realistiškai pasako: „Čia ateis bolševikai. Ir šįkart jie bus piktesni“. Vytauto Didžiojo portretai kiekvienuose namuose, „Ant kalno mūrai“, šauniai skambanti per Kalėdas, Vytės Nemunėlio (draudžiamojo Bernardo Brazdžionio) eilės, skaitomos vaiko, -- tokios ir panašios detalės, nesuvokiamos Maskvos priėmėjų, Lietuvoje tikrai rado atgarsį. Kaip ir senojo Džiugo žemės filosofija, kaip ir jo sūnaus Gedimino nenoras teptis bet kieno krauju, kaip ir pats pavadinimas, Maskvoje suvoktas kaip masinio lietuvių bėgimo į miškus, pas raudonuosius partizanus, ženklas, o Lietuvoje pirmiausia keliantis asociacijas su tautos genocidu, ypač suaktyvėjusiu sovietų pokario laikais. Autorius sugeba užsiminti net apie sovietinę „etiką“: Džiugo ūkyje dirbantys karo belaisviai saugūs ir sotūs, bet vienas vis tiek burba apie „apsirijusių buožių kaimą“.

Vienoje rusų tų laikų recenzijoje nuskambėjo baisi mintis – kad inteligentas Gediminas, tik nužudęs žmogų, pats tampa žmogumi. Bet filmo ištarmė kaip tik atvirkštinė, ir, aktoriaus J.Budraičio dėka, po jo finalinio žvilgsnio, gali spėti, kad tikrųjų tragedijų metas šiam žmogui dar tik prasideda.

Sodybų tuštėjimo metas

Susijusios naujienos: