Šulinys
Sovietų sąjungoje demonstruotas pavadinimu „Atokiame vienkiemyje“ (На глухом хуторе).
Filmografija: Pagal Petro Cvirkos to paties pavadinimo apsakymą. Scenarijaus autorius ir režisierius – Ilja Rud-Gercovskis (Rudas). Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkas – Jeronimas Čiuplys. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė. Garso operatorius – Dovydas Ožechovas. Grimas – Marija Oržekauskaitė. Montažas – L.Zivienė. Asistentai: E.Olbikas, A.Šarauskas. Filmo meno vadovas – Vytautas Žalakevičius.
Vaidina: Mataušą Kriauzą – Juozas Budraitis, Mortą, jo žmoną, – Eleonora Matulaitė, kunigą – Donatas Banionis, Barborą – Gražina Rukšėnaitė, samdinę – Liuda Adomavičiūtė ir kt.
Drama.
Turinys: Pilkšva nyki lietuviškos žiemos diena. Vietinėje užeigoje, Barboros aptarnaujami, nelinksmai linksminasi keli valstiečiai. Prie lango priėjęs Kriauza bando išsikviesti savo uošvį Mockų, bet veltui. Užpykęs, eina vienas pas kunigą, papasakoja jam nelinksmą istoriją, kaip pasiturintis Mockus vaidinęs sunkiai sergantį, bet, vos tik Kriauza vedė nemylimą, šlubą jo dukterį, senis „pasveiko“, dabar geria, siaučia su karčemninke, leidžia žentui pažadėtus pinigus. Kunigui išsipasakoja ir Morta (kad mylinti vyrą), ir su keturiais vaikais atėjusi Barbora (apie Mockų, tarsi norintį ją vesti: „Visą gyvenimą dirbo, o dabar ir žentas, ir dukra laukia, kad kojas pakratytų“). Mockaus pinigų nori ir Kriauzos samdinė, su kuria jis pasivolioja ant šieno. Atmosfera namuose slogi. Išėjęs laukan Kriauza girdi tolimą šauksmą. Pasirodo, į seną šulinį įkrito išgėręs jo uošvis. Prie rentinio vyksta derybos, paskui valstietis susirengia namo kopėčių. Bet, padvejojęs, kopėčių jis neima, o paima lentų, kirvį ir užkala šulinį, iš kurio dar tebeaidi vis silpnėjantis aukos balsas. Grįžęs namo, herojus dviprasmiškai spokso į virvę, kabančią ant sienos, o paskui jam pasivaidena baltas baltas kunigėlis ir jo tariami viltingi žodžiai: „Viskas susitvarkys“.
Svarbesnės publikacijos: Ekrano naujienos, 1966, №21, 2-3 p. (A.Bieliauskas). Žiūr. knygose: M.Malcienė. Jonas Tomaševičius, V., 1980, 4-5 p.
Komentaras: Lygindamas ankstyvuosius trumpametražius vaidybinius lietuvių filmus, neatsikratai įspūdžio, kad jie nebuvo įdomūs nei žiūrovams, nei patiems autoriams, nebent norėjusiems įtvirtinti savo teisę režisuoti. Almanachuose („Gyvieji didvyriai“, „Suaugusių žmonių žaidimai“, „Surask mane“), siejamos bendro sumanymo, dar suskambėdavo ir silpnesnės novelės, o, būdamos vienos, jos net adresato nesusirasdavo. Nors į „Šulinį“ sukviesti įdomūs aktoriai (J.Budraitis, D.Banionis), sutirštintoje senojo kaimo aplinkoje jie atrodo gana mėgėjiškai velkantys vos po vieną bruožą, vieną liniją (Kriauzos godumas, kunigo pasimetimas). Neblogai sumanyta, kad paties Mockaus, dėl kurio pinigų ir verda visi konfliktai, ekrane taip ir nepamatome, girdėti tik jo balsas. Bet kiek keistoka, kad kūrinėlio meno vadovas Vytautas Žalakevičius, tuo metu jau sukūręs labai raiškios kinematografinės kalbos „Vienos dienos kroniką“, toleravo senamadišką „Šulinio“ vangumą, maža to, nepadėjo debiutantui išvengti nė tokių paklaidų, kai atokaus kaimelio bažnytėlė, turėjusi, matyt, būti irgi vargana, -- tai Vilniaus Katedra su didingomis jos stovylomis. Šviesūs finaliniai herojaus „vizijų“ kadrai tarsi numano lietuvių kine atsirasiant gausybei tokių apytikrių sprendimų.
® Saulius Macaitis
Nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
