Vasara baigiasi rudenį
Drama.
Filmografija: Scenarijaus autorius – Romualdas Granauskas. Režisierius – Gytis Lukšas. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkas – Galius Kličius. Kompozitorius – Bronius Kutavičius. Garso operatorius – Juozas Širvinskas. Antrasis režisierius – Stasys Motiejūnas. Antrasis operatorius – Vygandas Aputis. Kostiumų dailininkė – Gražina Remeikaitė. Grimas – Marija Oržekauskaitė. Montažas – Mingailė Murmulaitienė. Asistentai: J.Andrončenkaitė, J.Čiurlys, D.Daugilytė, L.Inčiūtė, R.Navickas, R.Preobraženskaja, G.Vidauskaitė.
Vaidina: Mildą – Vaiva Mainelytė, Jakimkų – Algimantas Masiulis, Vilių, jo sūnų, -- Valentinas Masalskis, Laimutę, Mildos dukrą, -- Justina Širvinskaitė; V.Baliūnaitė, V.Žilėnas, L.Dovydonytė, A.Baranauskas, J.Naruševičius, S.Petrauskas, R.Pukys ir kt.
Festivaliai, apdovanojimai: XVI sąjunginio kino festivalio Leningade (1983) prizas už geriausią aktorių (V.Mainelytė, V.Masalskis, A.Masiulis) ansamblį.
Turinys: Iš įkalinimo vietų į gimtąją sodybą grįžta pražilęs Jakimkus. Sodyba tuščia, šuo aploja šeimininką, vėlai vakare pasirodęs sūnus Vilius papasakoja, kad motina mirė, belaukdama vyro, kurį pasodino už tragišką girtą avariją. Viliui atidėjo šaukimą į armiją, nes reikėjo slaugyti motiną, dabar jis kasa griovius melioracijai, įkalba viršininką, kad priimtų šiam darbui ir tėvą. Jų užduotis – tolimame vienkiemyje, kurio šeimininkė, dar jaunyva našlė Milda augina mažą dukrelę. Jakimkai apsistoja pas ją, žaidžia su Laimute, kažkaip ir patys toje draugijoje vidujai atšildami. Tėvas nebegeria, tik kartą, Viliui su panele išrūkus į kaimo festivalį, nuperka vyno butelį ir negrabiai bando pirštis Mildai. Toji žiūri su gailesčiu, bet į savą kambarį įsileidžia naktį sugrįžusį Vilių. Darbas prie sodybos baigėsi, Vilius gavo šaukimą į armiją, žmonės išsiskirstė, o, sniegui pabarsčius, iš viso nugriauto Mildos namelio beliko vienišas kaminas.
Svarbesnės publikacijos: Komjaunimo tiesa, 1981.10.02; Literatūra ir menas, 1983.04.02 (R.Gudaitis); Savaitės ekranas, 1983.03.25 (J.Visockaitė); Kinas, 1983, №1, 4-6 p. (J.Lozoraitis); Švyturys, 1982, №18; Советская Литва, 1983.04.02 (И.Арефьева).
Komentaras: Nors kūrinio herojus Jakimkus ir kalėjo už kriminalinį nusikaltimą, jau pirmieji juostos kadrai, kuriuose stebima ši dar tvirto vyro, vien su kuprine ant peties ieškančio praeities, vėl besipratinančio prie dalgio, figūra tuoj asocijuojasi su lietuviams tokiu atmintinu išgyvenusių tautiečių grįžimu iš Sibiro. Kamerinę, galėjusią vien melodraminiu „trikampiu“ tapti istoriją filmas subtiliai, veik nepastebimai, bet labai skaudžiai įkomponuoja į visos Lietuvos istorines realijas. Kaimas metodiškai, trempiant individualius likimus, sovietų valdžios yra išdraskomas, vienose kapinėse ilsisi ir senyva Jakimkaus žmona, ir jaunutis Mildos vyras.
Iš ekrano skamba nedaug teksto, tačiau šįkart gausios pauzės nėra, kaip pasitaikydavo lietuvių kine, manieringos, jos liudija nacionalinio charakterio – santūraus, jautraus, geriau jau nutylėsiančio dviprasmišką situaciją, tik kartais sprogstančio vilties daina apie „mėlynas vasilkas“, – autentiškus bruožus. Negalėtum įsivaizduoti tokio rusiško filmo – mentalitetas visai ne tas. G.Lukšo režisūra kruopšti, įžvalgi, dėmesinga profesionalių bei neprofesionalių aktorių ansambliui, mikroskopiškiausioms detalėms, o vis dėlto pakylanti virš buities, leidžianti per vieną istoriją išjausti ir nelinksmą Lietuvos likimą. Čia vertėtų konstatuoti, kad G.Lukšas – vienas iš negausių režisierių, neniekinęs, kaip būdavo, moderniosios lietuvių prozos, atvedė į kiną (tegul kartais ir vienam karteliui, ne visai sėkmingai) K.Sają, J.Aputį, M.Martinaitį, šį scenarijų sukūrusį R.Granauską, kurio indėlis į šį netriukšmingą filmą – irgi reikšmingas.
© Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
_d.jpg)