1979 /

Veidas taikinyje

Vaidybinis – 1979, 1978/1979, Lietuvos kino studija Centrinės televizijos (Maskva) užsakymu, I-II serijos, 35 mm, 145 min. – 1979

Filmografija: Gilberto Keitho Chestertono novelių („Tėvo Brauno“ ciklo) motyvais. Scenarijaus autorius – Rimantas Šavelis. Režisierius – Almantas Grikevičius. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkas – Galius Kličius. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė. Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antroji režisierė – Rita Liaudanskaitė (Grikevičienė). Antrasis operatorius – Vygandas Aputis. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Grimas – M.Oržekauskaitė. Dailininkai dekoratoriai: J.Kasčiukaitė, A.Žibikas. Asistentai: M.Bilinskaitė, Z.Gudonytė, L.Inčiūtė, I.Makaveckaitė, S.Mackonis, E.Olbikas, L.Umbražiūnaitė.

Vaidina: tėvą Brauną – Povilas Gaidys, Fišerį, diplomatą, – Regimantas Adomaitis, Haroldą Marčą, žurnalistą, – Juozas Kisielius, Izaoką Huką, klubo prezidentą, – Vytautas Paukštė, Hovardą Horną, finansų ministrą, – Antanas Gabrėnas, Harkerį, generalinį prokurorą, – Arnas Rosenas, Meriveilą, premjerą ministrą, – Laimonas Noreika, Flambo (Blauntą) – Vytautas Tomkus, Rubę Adams – Nijolė Oželytė, Dženkinsą, turtuolį dailininką, – Juris Strenga, Leverą, Huko namų valdytoją, – Gediminas Girdvainis, Barnetą – Valdemaras Jatautis, hercogą Vestmorlendą – Steponas Kosmauskas, Buleną, premjero sekretorių, – Edgaras Savickis, Natą, redaktorių, -- Rolandas Butkevičius, Adamsą, Rubės tėvą -- Vytautas Kancleris, tarną – Jonas Biržys, Hugą, Huko asmens sargybinį, -- Algirdas Sabalys, policininką -- Algirdas Šemeškevičius, baro savininką – Michailas Jevdokimovas, Dreidžą -- Bronius Talačka; Alfredas Kareckas, Algimantas Mažuolis, Aleksas Jonikas, Rimantas Bagdzevičius, Eugenijus Olbikas, Kazimieras Preikštas ir kt.

Filosofinis detektyvas.

Turinys: Turtinguose namuose, kur gyvena jaunoji Rubė, vieši šventikas tėvas Braunas, labiau žinomas kaip įžvalgus seklys mėgėjas. Per tvorą į namus ropščiasi merginai neabejingas jaunas žurnalistas Marčas. Jis dirba pažangiame vietos laikraštuke „Daily Reformer“, kurio redaktorius duoda jam užduotį žūtbūt prasibrauti į greta stūksančią, labai stropiai saugomą turtuolio Huko pilį. Ten renkasi „žvejotojų klubas“, kurio nariai – įtakingiausi Britanijos politikai – kaip įtaria redaktorius, domisi ne tiek žuvimi, kiek naujo karo galimybe. Marčas bando patekti į pilį per ją juosiantį upelį, ta proga susipažįsta su diplomatu Fišeriu, sėdinčiu ant akmenėlio su graibšteliu rankose. Abiejų vyrų akivaizdoje nuo stataus skardžio į upę nurieda automobilis. Ant smėlio – išmestas pusgyvis Hugas, Huko asmens sargybinis. Fišeris „netyčia“ suniokoja Marčo fotografijas, o pats keliauja į pilį, kur žurnalistams įeiti draudžiama. Bet Marčas jau spėjo iškviesti bent tėvą Brauną. Šiam bandant iš mirštančiojo išgirsti žudiko vardą, Marčas pro langą stebi keistus pietums susirinkusiųjų ritualus su špagomis. Išrinktiesiems pietaujant, kažkuris iš liokajų įžūliai surenka nepaprastos vertės stalo įrankius. Įsiutęs Hukas gali nebefinansuoti planuojamo „mažyčio karo“; tarp aristokratų ir pilies personalo ima šurmuliuoti nerimas. Bet įrankius grąžina tėvas Braunas, sunkiai, nes ir svečiai, ir liokajai nešioja vienodus frakus, „išskaičiavęs“ vagį, pagaunamas ir Marčas. Hukas konfidencialiai prisipažįsta tėvui Braunui esąs šantažuojamas, netikįs nė vienu iš aukštuomenės „draugų“ ir prašo jo pagalbos.

Antroji dalis prasideda ankstyva sero Huko žvejone, kai jo patarimų kolegoms reikia ypač. Kiekvienas, valtele nuplaukęs iki salelėje sėdinčio Huko, grįžta sutrikęs: senis išprotėjo. Kad pataisytų nuotaiką, Rubės Adams krikštatėvis Hornas ir jos auklėtojas tėvas Braunas pakviečia visus į merginos gimtadienį. Čia – ir iki tol nematytas (ir nė vieno nepažįstamas) linksmas Rubės dėdė iš Kanados, siūlantis pažaisti seną liaudišką anglų pantomimą. Per visuotinį siautulį tarp stiklinių blizgučių dingsta trys solenizantei ką tik padovanoti garsūs briliantai „klajojančios žvaigždės“. Tėvas Braunas, sumetęs, kad ir stalo sidabrą su brangenybėmis, ir šį papuošalą vogė garsus „vagis poetas“ Flambo, tik apsimetęs dėdule, o jo atėjusį policininką apšaukęs pantomimos personažu, kurį visiems galima mušti, išeina į parką ir, jausdamas kažkur netoliese tūnant vagį, rėžia į jį nukreiptą monologą, po kurio „klajojančios žvaigždės“ taip pat stebuklingai atsiranda. Tuo tarpu grįžusių į pilį laukia tas pats Huko figūrėlės su meškere vaizdas. Dabar jau aišku: jį nužudė, nes turėjo apsčiai kompromituojančių „žvejus“ dokumentų. Personažai puola į kambarius ir naikina visus įmanomus popierius. Marčas turi daug sensacingos medžiagos, bet, paskambinęs į redakciją, sužino, kad laikraštį perpirko. Tiesa, jaunuoliui siūloma kita perspektyva: pasirodžius naujam „žvejų klubo“ prezidentui Meriveilui, jis, apšvietęs fotojuostą, pats priimamas į klubą ir bus laikraščių tresto vadovu. Tėvas Braunas bando padiskutuoti su Fišeriu, bet išgirsta tik lengvą patyčią: gėris bejėgis. Maždaug tą patį įrodo ir barzdotas, nebeatpažįstamas Flambo, leidęs sau silpnumo valandėlių, bet dabar, bare, dalykiškai atimantis iš tėvo Brauno dar Huko jam padovanotą prašmatnų kryžių.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1978, №11, 4-5 р., 1980, №10, 9-10 p. (S.Valiulis); Literatūra ir menas, 1978.09.30, 1980.04.19 (S.Macaitis), Literatūra un Maksla (Riga), 1978.08.25. Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 82-83 (S.Valiulis).

Komentaras: „Veidas taikinyje“ – mano manymu, vienas geriausių Lietuvoje kurtų užsieninės faktūros televizinių filmų, sugebėjęs kondensuoti G.K.Chestertono noveles į vieningą patrauklų ir prasmingą reginį. Režisierius, pasirėmęs vykusiu R.Šavelio scenarijumi, nedaro jokių įprastinių nuolaidų žiūrovui: Fišeris su Marču gali diskutuoti apie stačius upės skardžius kaip apie galimą kubistų įkvėpimo šaltinį, ir tai, kad tūlas žiūrovas išvis negirdėjo apie kubizmą – jo, žiūrovo, o ne filmo kūrėjų bėda.

Sklandus aktorių ansamblis pateisina net tokius monologus, kaip su dideliu humoru ir skausmu P.Gaidžio suvaidinto tėvo Brauno, kurio kitokio po šio filmo jau nebeįsivaizduoji. Tokius abstrakčius, įvairiaprasmius, kitokiame filme galėjusius skambėti vien absurdiškai, dialogus, kaip Brauno ir Fišerio („Kur protingas žmogus slepia akmenuką?“ – „Ant jūros kranto“ – „O kur jis slepia lapą?“ – „Miške“ – „O jeigu miško nėra?“ – „Protingas žmogus sodina mišką, kad paslėptų lapą“). Maža to, patyrusia akimi visada matai, kad aktoriui neįdomu vaidinti, o čia visi, iki epizodinių, atlikėjai atrodo užsidegę išmonės kupinu sumanymu.

Neprarastas ir specifinis, vien Chestertonui būdingas juodokas humoras. Vien aljansas „seklys-šventikas“ ko vertas! Kai tėvas Braunas – P.Gaidys pirmąkart pasirodo Huko pilyje, jis susimąstęs, specialiai nejuokindamas, ištaria: „Namuose tiek ginklų… ir tik vienas lavonas“, o paskui, ypač antroje dalyje, jo spėjimai ima vis aktyviau pildytis. Kaip ir dera detektyvui, čia griežtai prisilaikoma logikos, bet kadangi dažnas filmo personažas pasižymi „pavažiavusiu stogu“, autoriai gražiai panaudoja ir logikos paradoksus. Gėrio ir Blogio kovos motyvas, aišku, išlieka, tačiau Blogis organizuotas, į jo geležinę sistemą seklys tik trumpam įnešė sutrikimą, o pats tėvas Braunas kovoja senamadiškais būdais, pasiraitęs sutaną, kaip sijoną, braido po upę, ieškodamas įkalčių, arba atiminėja iš senbernaro dantų savo juodą lietsargį. Ką jis gali – tik pasimelsti už juodą, kaip bedugnė, kito sielą.

„Veidas taikinyje“ – nepakankamai įvertintas filmas, kurį žiūrint iš naujo, atsiveria ir vis nauji jo privalumai.

® Saulius Macaitis