Velnio nuotaka
Filmografija: Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ motyvais. Scenarijaus autoriai – Sigitas Geda,Arūnas Žebriūnas. Režisierius – Arūnas Žebriūnas. Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Operatorius – Algimantas Mockus. Dailininkė – Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Garso režisierius – Stasys Vilkevičius. Šokiai – A.Gineičio. Antrieji režisieriai – Valdas Jakniūnas, Darius Čepulionis. Antrasis operatorius – Rimantas Tamariūnas. Grimas – M.Oržekauskaitė, V.Sapkaitė. Montažas – V.Zavadskaitė, O.Diržytė. Asistentai: M.Bilinskaitė, E.Olbikas, T.Leonova, R.Bajoriūnas, J.Kasčiukienė. Groja Valstybinės filharmonijos orkestras ir mušamųjų grupė. Dirigentas – Juozas Domarkas.
Vaidina: Marcelę ir Jurgą – Vaiva Mainelytė (dainuoja Asta Chomentauskienė), Girdvainį – Regimantas Adomaitis (dainuoja Vytautas Kernagis), Pinčiuką – Gediminas Girdvainis (dainuoja Jonas Rupša), Uršulę – Regina Varnaitė (dainuoja Birutė Dambrauskaitė), Raupį – Bronius Babkauskas (dainuoja Alfonsas Vaškevičius), Baltaragį – Vasilijus Simčičius (dainuoja Viktoras Malinauskas), piršlį Anuprą – Juozas Meškauskas (dainuoja Alfonsas Vaškevičius), Aukščiausiąjį -- Jonas Pakulis; Regina Arbačiauskaitė, Zigmas Banevičius, Feliksas Einas, Valdemaras Jatautis, Juozas Kanopka, Rimgaudas Karvelis, Danutė Krištopaitytė, Gediminas Pranckūnas, Birutė Raubaitė, Jūratė Onaitytė, Aleksandras Ribaitis, Edgaras Savickis ir kt.
Festivaliai, apdovanojimai: IX sąjunginio kino festivalio Frunzėje (1976) prizas A.Žebriūnui už muzikinio filmo puoselėjimą.
Turinys: Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, kyla vietinio pobūdžio maištas. Naudodamiesi proga angelai ima puotauti, šokti, viskas rieda link orgijos. Atsipeikėjęs Aukščiausiasis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas, -- degraduotas į velniukus, pliumteli tiesiai į senyvo malūnininko Baltaragio kūdrą. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis geista Marcelė, bet tai, ko dabar Baltaragis dar neturi, priklausys jam, mikliajam Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta... visai ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį, irgi mylintį ją, bet savo obuolmušius arklius – ko gero, dar labiau. Negalintis egzistuoti be intrigų velniūkštis susitaria su arkliavagiu Raupiu, kad tuos arklius pavogtų. Baltaragis gudrauja taip pat, už velnio išleisdamas ne dukrą, o prigyventoją senmergę Uršulę. Bet Girdvainio ir Jurgos meilės jau niekas nebegrąžins, paskutiniame optimistiniame kadre regi greičiau tai, kas tik galėjo būti.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1976.04.10; Komjaunimo tiesa, 1976.03.19; Literatūra ir menas, 1976.04.03; Kinas, 1976, №4, 4-6 p.; Советская Литва, 1976. 03.18; Žiūr. knygose: М.Мальцене. Кино советской Литвы (Ленинград),103-109 р.; S.Macaitis. Arūnas Žebriūnas, V., 1979, 7-8 p., И.Арефьева. Арунас Жебрюнас (Москва), 1990, 81-94 р.; Евг.Аб. Бронюс Бабкаускас (Лениниград), 1979, 115-121 р.; L.Tapinas. Medyje angelas verkia. V., 1991, 318-321 p.
Komentaras: Vienas populiariausių ir savičiausių lietuvių filmų. Rinkdamasis ekranizuoti nacionalinės literatūros legendą, A.Žebriūnas daug rizikavo. Tačiau šį kartą jo nebekaustė baimė prieš literatūrinį originalą, kaip „Mažajame prince“. Pasirinkęs visiškai sąlyginę miuziklo arba roko operos formą, autorius ir pernelyg nenutolo nuo knygos, ir sukūrė visai originalų, pirmiausia kinematografinį kūrinį. Galbūt ginčytini kai kurie „Velnio nuotakos“ vaizdiniai sprendimai, nepavyko pernelyg statiškas Girdvainio, iškeitusio efemerinę arklių idėją į meilę, paveikslas. Iki filosofinių K.Borutos romano gelmių juosta, aišku, irgi nepakyla. Tačiau ji to ir nesiekė. Ryškus ir raiškus folklorinis (tiesa, įžūliai modernizuotas) reginys, kurio varomoji jėga – pagavi V.Ganelino muzika, realizuotas smagiai atsipalaidavus. Griaunanti ankstesnių filmų įtvirtintą legendą apie niūrų lietuvio būdą, „Velnio nuotaka“ imponuoja linksma dinamika ir lieka stovėti skyriumi visame Lietuvos kinematografe.
© Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
Susiję straipsniai:
