Vilkolakio pėdsakai
Dalyvaujant susivienijimui „Sovinfilm“ (Maskva) ir studijai „Aries Cinematografica“ (Argentina)
Filmografija: Scenarijaus autoriai: Aleksandras Lapšinas, Vladimiras Vesenskis. Režisierius – Almantas Grikevičius. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkas – Mikas Malkovas. Kompozitorius ir garso operatorius – Juozas Širvinskas. Kostiumų dailininkė – Zita Gustienė. Antroji režisierė – Rita Grikevičienė. Antrieji operatoriai: Eduardas Safonovas, Vytautas Survila. Grimas: T.Krylova, V.Sapkaitė. Montažas: I.Pinaitytė, V.Ostašenkovienė. Asistentai: R.Kolesnikovienė, D.Vizgirdaitė, R.Širvinskas. Fotografai: M.Juknevičiūtė, V.Survila. Vyriausiasis konsultantas – istorijos mokslų daktaras S.Mikojanas. Konsultantas – A.Klimavičius. Kombinuotas filmavimas: operatorius – A.Alifanovas, dailininkė – T.Vojevodina. Spalvų derintoja – B.Maslenikova.
Vaidina: Aliošiną – Sergejus Šakurovas, Ugą Vinčerą – Mihajus Volontiras, Eduardą Vergarą, reporterį, – Regimantas Adomaitis, Lizą – Jūratė Onaitytė, Kardeną – Arnis Licitis, Liusiją – Liliana Lavalle, „sukčių“– Manuelis Callao, Martinsą – Oskaras Candia, prezidentą – Robertas Fiore, Simoną – Almantas Grikevičius, Chorchę – Oscaras Ortizas, Zaifertą – Jorge Petraglia, Šarką – Osvaldas Santoro, Amaliją, Vinčeros sekretorę, – Jelena Sedova, Švandoberį – Walteris Soubrie, Randuotąjį -- Olegas Ditkovskis, tardytoją -- Algirdas Šemeškevičius, jauną neofašistą – Saulius Siparis; Karolis Dapkus, Janina Matekonytė, Algimantas Žižiūnas ir kt.
Politinis detektyvas.
Filmo pavadinimo variantas: «Kas nužudė Ugą Vinčerą?“.
Turinys: Virš bujojančios Lotynų Amerikos augmenijos, kalnų, krioklių, keistai, lyg ieškodamas pėdsakų, nardo mažytis lėktuviukas. Iš tiesų, jam yra, ką uostinėti. Iš kalnų olų, vis artėdamas prie nuošaly nuo pasaulio stovinčios ištaigingos baltos vilos, artėja žmogus su fotoaparatu (Kardenas). Jis stengiasi užfiksuoti vilos kieme besikalbančius du žmones, padaro tai, bet galiausiai išsiduoda. Kardeno gelsvą automobilį, lekiantį kalnų takais, persekioja tas pats apsaugininkų lėktuvas, apmėto bombomis. Paraleliai esame supažindinami su demokratinių nuotaikų verslininku Ugu Vinčera, kurį šantažuoja nežinomi piliečiai, siekdami žlugdyti šalies pramonę, paversti ją tarptautine (numanoma: amerikietiška). Kad ir supamas parsidavėlių (sekretorė), Vinčera nepasiduoda, o, šalies prezidento klausiamas patarimo, siūlo savų patriotiškų ir teisiškai pagrįstų variantų. Tuo tarpu Kardeną blogiukai užklupo viešbutyje, bet paskutinę akimirką jis spėjo išmesti per balkoną fotojuostą su užrašu „Perduoti Ugui Vinčerai“ – tiesiai sovietų žurnalistui Aliošinui į rankas. Nors ruso kolega Vergara ir perspėja jį nelįsti į šią istoriją, Aliošinas nepaklauso, pats prisistato žymiam žmogui, tą pačią akimirką užsikariauja pramonininko simpatiją, išklauso jo gyvenimo istoriją ir net pasiūlymą sovietų spaudai publikuoti Vinčeros „krikštatėvio“, padariusio jį turtingu – priedangai, įtartiną istoriją. Iš ryto Ugą Vinčerą randa nužudytą. Oficiali versija – bulvarinė: iš pavydo šeimininką lovelasą nužudė sodininko sūnus. Per TV – sentimentalūs reportažai, kuriuose dar gyvas Ugo vaikšto po lūšnų kvartalus. Bet Aliošino, lakstančio po didmiestį ristele „nuo infarkto“, net apolitiškojo Vergaros, nepaisant jo draugės Lizos įspėjimų, nepalieka noras išsiaiškinti esmę, lygiai kaip aktorės Liusijos, laukiančios Vinčeros kūdikio, -- baimė. Per žurnalistinį tyrimą draugai yra sąmoningai klaidinami, žūna žmonės, atsiskleidžia tikrasis kitų veidas (Liza – teroristė). Pagaliau už Vinčeros mirties atsiskleidžia „krikštatėvio“ ir jo sėbrų figūros. Tai Lotynų Amerikoje besislapstantys nacistų nusikaltėliai, jų bendraminčiai, norintys sau pajungti šio krašto ekonomiką. Publikacijos parengtos. Bet Vergarą nužudo. Tebebėgiojantis ristele Aliošinas prisiekinėja atkeršysiąs.
Festivaliai, apdovanojimai: VIII tarptautinio naujojo Lotynų Amerikos kino festivalio Havanoje (1986) dalyvis.
Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1986, №6, 4-5 p.;1987, №1, 12-15 p. (L.Vildžiūnas); 1987, №8, 4-6 р. (S.Valiulis); Советский экран, 1986, №16 (Б.Семенов); Советский фильм (Москва), 1987, №3 (К.Рочкене); Новые фильмы (Москва), 1987, №10, 8 р.; Спутник кинозрителя (Москва), 1987, №10 (Л.Польская); Kino (Praha), 1986, №10; Filmspiegel (DDR), 1987, №14.
Komentaras: Kaip matyti vien iš „išbrinkusio“ sinopsio, „Vilkolakio pėdsakų“ scenarijaus pakaktų kelioms serijoms. Jo akivaizdūs trūkumai (apstu nereikalingų personažų, nutrūkstančių linijų, „lemtingų“ atsitiktinumų, populiaraus, paviršutiniško politinių bei ekonominių poteksčių aiškinimo ir pan.) sukliudė režisieriui A.Grikevičiui dar kartą, kaip ankstesniame filme „Veidas taikinyje“, parodyti gerai jaučiant detektyvo žanro struktūrą, paremtą geležine logika. Lapšinas ir Vesenskis – deja, ne Čestertonas. Nors, peršokdamas iš vienos veiksmo erdvės į kitą, visko neišsakydamas iki galo, autorius bando palaikyti įtampą bei mįslingumą, jis čia gana formalus, o kai kuriose scenose, nepaisant autentiško fono, kurį Grikevičius panaudojo, kiek tik buvo įmanoma, atsiranda net nuobodulys. Vyriškos energijos įneša M.Volontiro gerai suvaidintas Vinčera, bet jo personažas gana greitai dingsta iš ekrano. Naujai suskamba nebent vienas epizodas, kuriame informatorius sako Aliošinui: „Aš taip ir maniau, kad jūsų žvalgyba susidomės šia byla“, o sovietų žurnalistas kukliai, kaip jaunamartė, ima neigti: ką jūs, aš tik žurnalistas. Scena turbūt gražiai pralinksmintų nūdienos žiūrovus.
© Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
