1985 /

Elektroninė senelė

63 min. – Vaidybinis – 1985, 63 min., spalvotas, 35mm – 1985 , Lietuvos kino studija

Scenarijaus autorė – Olga Rukenglaz. Režisierius – Algimantas Puipa. Operatorius –Algimantas Mikutėnas. Dailininkas – Andrius Žibikas. Kompozitoriai – Julius Andrejevas, Arūnas Navakas. Garso operatorius – Romualdas Fedaravičius.Choreografas – Elegijus Bukaitis. Kostiumų dailininkas – Linas Kriščiūnas. Antrasis režisierius – Andrius Šiuša. Antrasis operatorius – V.Aputis. Montažas – A.Gruodienė. Grimerė – L.Skokauskienė. Kombinuoti filmavimasi – Albinas Slavinskas. Asistentai – Regina Vosyliūtė, P.Tamulionytė, Algimantas Maceina, D.Krikščiūnienė, Valius Nikolenko. Administracija – K.Mačionis, Kęstutis Paulauskas. Redaktorius – Juozas Širvinskas. Direktorius – A.Smailys.

Vaidino: Elektroninė senelė – Ingeborga DapkūnaitėI, Agata – Ina Rosenaitė, Agatos mama – Violeta Podolskaitė, Agatos tėvas – Vidas Petkevičius, senelė Viktorija – Eugenija Šulgaitė, Kalnų senelė -- Ona Knapkytė, Gydytojas – Česlovas Judeikis, Televizijos komentatorius – Vytautas Paukštė, Agatos draugai: Darius Paliakas, Lorentis Sverdiolas, Tomas Bagdonavičius.

Filmas vaikams. Variacija Ray'aus Bradberio kūrinių temomis

TSRS valstybinio televizijos ir radijo komiteto užsakymu

Turinys

Maža mergaitė Agata neturi senelės. Jos namuose likusi tik senelės jaunystės nuotrauka. Tėtis sako, kad senelė „labai norėjo miego ir ilgam užmigo“. Agata tikisi, kad senelė gal kada nors pabus. Mergaitė taip ilgisi senelės meilės, švelnumo, dėmesio, vakare skaitomų pasakų, kad net suserga. Jai nepadeda jokie vaistai. Gydytojas nebežino, kaip ją ir gydyti. Agatos draugai nutaria gelbėti draugę. Jie nuperka elektroninę senelę, „kuri pakrauta meile ir švelnumu“. Senelė yra jauna, žavi ir graži kaip tikroji Agatos senelė toje jaunystės laikų nuotraukoje. Agata labai patinka namuose atsiradusi senelė. Ji mano, kad tai jos senelė pagaliau „pabudo iš miego“. Mergaitė džiaugiasi išradinga ir miela senele, su kuria taip gera ir smagu – net į Mėnulį galima nuskristi! Tačiau atsitiktinai sužinojusi, kad senelė yra elektroninė, „netikra“, Agata supyksta ir labai nuliūsta. Ji jaučiasi apgauta. Senelė, netekusi Agatos meilės, suserga iš sielvarto. Tačiau vis dėl to Agata supranta, kad nesvarbu, ar senelė tikra, ar elektroninė, svarbu tik viena – kad ji turi mylinčią ir kupiną švelnumo širdį. Elektroninė senelė, atgaivinta Agatos meilės, pasveiksta. Agata su tėvais ir draugais linksmai švenčia senelės sugrįžimą.

Komentaras

Lietuvoje tradiciškai vaikų kinas buvo skiriamas ne tik mažajam ar jaunajam žiūrovui, bet ir suaugusiems. Prisiminkime iškiliausias lietuviškas juostas apie vaikus: Arūno Žebriūno „Gražuolė“, „Paskutinė atostogų diena“ ar „Riešutų duona“, Romo Lileikio „Aš esu“ ir kt., kuriose vaizduojamas vaiko fantazijų pasaulis suteikė galimybę lengviau prasibrauti pro ideologinę cenzūrą, ir laisviau šnekėti apie svarbius ir rimtus dalykus: tiesą, atsakomybę, meilę, mirtį, grožį ir t.t., svarstyti apie tikras ir netikras vertybes. Algimanto Puipos „Elektroninė senelė“ irgi skirta ne tik vaikams. Joje ir suaugusieji ras „priminimą“, koks skurdus jų gyvenimas tampa užmiršus svajoti ir fantazuoti. Lengvai ironizuojamas miesčioniškumas ir besaikis vartojiškumas, išstumiantis tikrą žmonių bendravimą. Pasirinkę koliažinę stilistiką filmo statytojai sukuria gana komišką, spalvingą, pramoginį reginį, kuriame rasime ir keistų fanatazijų, būdingų režisieriui „puipizmų“, ir netikėtų personažų (Elektroninė senelė, pasirodo, yra tokia jauna ir žavinga!?), ir operatoriaus Algimanto Mikutėno „sušiuolaikintą“ filmo vaizdą, priartintą prie reklamos ar vaizdo klipo, kaip ir reikalavo filmo meninis sprendimas.