1974 /

Žvangutis

Vaidybinis – 1974, Lietuvos kino studija Centrinės televizijos (Maskva) užsakymu, 35 mm, spalvotas, 80 min. – 1974

Kino baladė.

Filmografija: Scenarijaus autorius (pagal jo paties parašytą pasaką) – Kazys Saja. Režisierius – Gytis Lukšas. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkė – Juzefa Čeičytė. Kostiumų dailininkė – Irena Vabalienė. Kompozitorius – Giedrius Kuprevičius. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Antrasis operatorius – Stanislovas Griškevičius. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Vaidina: Ceciliją Grigaitę (Cilę) – Elžbieta Laucevičiūtė, Vilimą – Juozas Kisielius, Ulį – Viktoras Šinkariukas, Grigienę – Emilija Danilevičiūtė, Uldukį, dievdirbį, – Juozas Jaruševičius, Valiulį – Leonas Zmirskas, Valiulienę – Regina Varnaitė, Ievutę – Nijolė Oželytė; Robertas Vaidotas, M.Binkytė ir kt.

Turinys: XIX amžiaus pabaigoje į vaizdingą žemaitišką Kalniškių kaimą, „stebuklingomis“ dvišakėmis vytelėmis nešini, ateina du vandens ieškantys draugai, tuomet vadinti „zimagorais“, -- Vilimas ir Ulys. Abiems jiems krinta į akį našlės Grigienės vienturtė duktė Cilė. Kaimas čia kaip kaimas, darbo ir vargų nualinti žmonės tiki piktąja jėga, kuria, žinia, knibždėte knibžda vietinės pelkės, bet valstiečių atmintyje tebegyvas ir realus 1863 metų sukilimas, kurio aukoms vietiniai dievdirbiai tebeskaptuoja kryžius. Gobšios motinos paveikta Cilė pasirenka iš ateivių ne Vilimą, kuris jai artimesnis, o Uį, turtingesnįjį, -- gal ne be piktosios dvasios paramos gavusį tų žvangančiųjų. Vyrų konkurencija, viename ir tame pačiame žmoguje bepasireiškiantys tamsumo, godumo bruožai ir netikėtas sielos polėkis lemia ir netikėtą „Žvangučio“ konfliktų išrišimą. Laisvamanio Vilimo kurį laiką nebuvo, bet, vėl pasirodęs kaime, jis išvilioja jau šeimininku tapusį Ulį į prasmingą knygnešių kelią. Ne vieną vaidą išprovokavusi Cilė lieka namie su dviem vaikais, o vyrai, meškute vedini, ruošiasi keliauti. Vyriška draugystė, skambus, valdingas žvangučio šaukimas – svarbiau.

Svarbesnės publikacijos: Kalba Vilnius, 1975, №39, 11 p.; Vakarinės naujienos, 1975.01.03 (A.Aukštikalnienė); Kinas, 1975, №7, 10-11 p. (A.Girdzijauskaitė). Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 81 p. (S.Valiulis).

Komentaras: Keistą juostos „Žvangutis“ nelygumą lemia pradedančiųjų (daugiausia) kinematografininkų nepatyrimas. Pirmąsyk į kiną prasibrovė rašytojas Kazys Saja, jau praėjęs „kryžiaus kelius“ teatre, bet principinį šių vaidybos menų skirtumą dar ne visuomet įžvelgiąs. Režisierius Gytis Lukšas kuria pirmą pilnametražį filmą, tarsi pateikdamas paraišką ateities filmų patriotinėms gaidoms, bet ne visuomet susitvarko su buities ir baladės, pasakos mįslingumo sąsajomis. Geriau pavyko debiutuojantiems aktoriams Juozui Kisieliui ir Viktorui Šinkariukui. Apskritai filme „Žvangutis“ pasitaiko ir nemeluotos poezijos, ir modernesnės ironijos (Ulio paveikslas), tačiau į vieną harmoningą, stilistiškai nuoseklų akordą jis dar niekaip nesusilydo.