Mano vaikystės ruduo
Kino novelė.
Filmografija: Scenarijaus autorius (savo apsakymų motyvais) – Juozas Aputis. Režisierius – Gytis Lukšas. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkė – Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Kostiumų dailininkė – Irena Vabalienė. Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Garso operatorius – Petras Lipeika.
Vaidina: Teofilį – Algimantas Masiulis, Beną – Arūnas Bulika, Viliją – Violeta Mieliauskaitė, Mildą – Rita Knizikevičiūtė, Vaciuką – Artūras Pravilonis, girininką – Edvardas Kunavičius, Jūratę, jo žmoną, -- Eglė Gabrėnaitė, Beno tėvus – Judita Ušinskaitė, Eugenijus Ignatavičius, sekretorę -- Regina Šaltenytė; A.Remeikytė, P.Zalanskas, M.Česnulevičienė.
Turinys: Benas («pagal dokumentus – Benediktas“, -- rimtai sako jis) – dar ne suaugęs žmogus, bet jau ir nebe vaikas. Kaip tik šio persilaužiamojo laikotarpio metu jo gimtąjį kaimą aplankė keli nauji žmonės. Pirmiausiai tai buvo jaunos matininkės Rita ir Vilija, kurias Benas arkliuku vežė kaiman iš miestelio, su kuriomis jis (ir mažasis Vaciukas) ėmė dirbti pagalbininku. Tarp Vilijos ir Beno užsimezgė simpatija, o kartą, per lietų stovėdami dviese po vienišu lauko medžiu, jie nelauktai abiems ėmė bučiuotis. Bet studentes iškviečia jų technikumas, ir tęsti darbo į kaimą atvyksta pražilęs, tačiau vis dar guvus, koloritingas Teofilis. Kadaise jis buvo aktorius, bet metė „kartoti svetimus tekstus“, nusivylė ir moterimis, ėmė gerti, o šiandien negaili ironijos ir sau pačiam, ir romantiškajam Benui. Pastarasis šiaušiasi, tačiau ateivio skepsis paliečia ir Beną, ypač kai jis regi po nosimi atsiskleidžiančią Jūratės neištikimybę savajam girininkui. Vėl trumpam pasirodžius Vilijai, vaikinas reaguoja santūriau, nors, jai išvykstant, nulydi žvilgsniu, o vėliau aplaksto visas „jų“ vietas, samprotaudamas apie praradimą bei jo įmanomą šviesą. Taigi, suaugo.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1978.06.24 (S.Macaitis); Literatūra ir menas, 1978.07.08 (L.Vildžiūnas); Valstiečių laikraštis, 1978.08.22; Kinas, 1978, №3, 6-7 p.; Švyturys, 1978, №16, 29 p.; Советская Литва, 1978.07.09 (L.Tapinas). Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 81-82 p. (S.Valiulis); Algimantas Masiulis, V., 1982, 4 p. (S.Macaitis); M.Maльцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 205 р.
Komentaras: Be abejonės, vienas geriausių, subtiliausių režisieriaus Gyčio Lukšo filmų, drauge su kiek vėlesne juosta „Vasara baigiasi rudenį“ (1981) sudarantis lyg neformalią dilogiją. Abu kūriniai – tarsi pilnametražės novelės, abiejų veiksmas rutuliojasi to meto lietuvių kaime, abu nagrinėja specifinę nacionalinę dorovės sampratą, o pasitelktas intymumas (filme „Mano vaikystės ruduo“ net pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu) verčia žiūrovą ieškoti sąsajų su sava biografija. G.Lukšas labai laiku užfiksavo jau merdinčią, bet tada dar egzistavusią vienkiemių, mažyčių švarių miestelių Lietuvą, kuriai lemta dingti ne vien socialine, bet ir moraline prasme. Skirtingų kartų nesutarimai, paprastai iškylantys dėl įvairaus žmonių patyrimo laipsnio ir kine (kaip ir vėlesniame G.Lukšo filme „Anglų valsas“) dažnai atrodantys pabodusia punktyrine kliše, šiuo atveju yra supami tikslių pagal vietą ir laiką meninių detalių, ir suskamba labai savitai. Filmas „Mano vaikystės ruduo“ – retos lietuvių kine harmonijos pavyzdys, kai viena kitą papildo ir plastika, ir muzika, kai neprofesionalieji aktoriai ir profesionalai jungiasi į puikų ansamblį, o svarbios egzistencinės mintys iškyla tarsi savaime. Todėl vargu bau vertėjo finale susakyti tekstu už kadro moralines filmo pamokas, kurios išryškėjo jau pačiais vaizdais bei jų montažine seka.
Vieną pačių turtingiausių kino vaidmenų šioje kuklioje novelėje sukūrė populiarus, bet dažnai ir išoriškai eksploatuotas aktorius A.Masiulis. Matyt, jo nesusiklosčiusio likimo personažas paauglio Beno asmenyje regi savo paties „žalią“ jaunystę. Tai ir graudina Teofilį, ir siutina, provokuoja. Aktoriaus perėjimai nuo vienos psichologinės būsenos į kitą – tokie nelaukti ir natūralūs, kad verčia statyti A.Masiulį į didžiųjų kino meistrų gretą.
© Saulius Macaitis
.jpg)
.jpg)
