1972 /

Tas saldus žodis - laisvė!

Vaidybinis – 1972, „Mosfilm“ dalyvaujant Lietuvos kino studijai, 35 mm, spalvotas plačiaekranis,I-II s.163min. – 1972

Metaforinė drama.

Filmografija: Scenarijaus autoriai – Valentinas Ježovas,Vytautas Žalakevičius . Režisierius – Vytautas Žalakevičius. Operatorius – Vladimiras Nachabcevas. Dailininkas – Levanas Šengelija. Kompozitorius – Viačeslavas Ovčinikovas. Garso operatorius – Igoris Majorovas.

Vaidina: Franciską Vargasą – Regimantas Adomaitis, Mariją, jo žmoną, -- Irina Mirošničenko, įkalintus senatorius: Migelį Karerą – Bronius Babkauskas, Albertą Ramiresą – Jonas Ungurianu, Valterį Kondę – Lorencas Arušanianas; Benediktą – Rodionas Nachapetovas, Karlosą-«Šarvuotą nugarą“, -- Mihajus Volontiras, Felicijų – Juozas Budraitis, Natačą – Sajata Alijeva, Manuelį – M.Morganas Suarezas, kapitoną Radą, tvirtovės viršininką, -- Borisas Simba, jo žmoną – K.Mamedova, Lopesą -- Leonas Kukulianas, kalėjimo gydytoją -- Vytautas Paukštė, Nelsoną -- Ravilis Melikovas, leitenantą Kurilją -- Eldaras Alijevas, seržantą Ariječį – E.Vasquesas, Achilą – F.Isajevas, Džema Firsova, Rasimas Basajevas, Semionas Sokolovskis, Algimantas Masiulis, D.Mianakonian, D.Mamedovas, K.Juldaševas ir kt.

Turinys: Įžanginis filmo titras skelbia: „Veiksmo vieta – Žemė. Neieškokite tikslesnio šio filmo herojų adreso – jie visur, kur liaudis kaunasi dėl išsivadavimo“.

Aiškus bent žemynas – Pietų Amerika. Pačioje pradžioje, vos spėję prisistatyti viešomis kalbomis, nekonkretizuotoje šalyje valdžios areštuojami trys kariųjų pažiūrų senatoriai. Juos išveža į San-Stefano kalėjimą – neprieinamą tvirtovę ant vandenyno kranto. Į pogrindį išėjusios kompartijos nurodymu Franciskas Vargas ir jo žmona Marija karinėje zonoje prie tvirtovės atidaro savo krautuvėlę. Iš tiesų ji tik priedanga. „Idėjiški“ sutuoktiniai priversti dėl užduoties rizikuoti reputacija draugų akyse, bendrauti su jų neapkenčiamais valdžios žmonėmis, kęsti kažką užuodusio ciniško kapralo Felicijaus mėgėjišką šantažą. O tuo metu iš krautuvėlės požemių kasamas tunelis į tvirtovę, beprotiškai pavargdami, čia triūsia buvęs šachtininkas Karlosas Kara, dėl kovose sužeistos kupros pramintas „Šarvuota nugara“, ir jo porininkas, temperamentingas jaunuolis Benediktas. Pastarasis – ekstremistinių nuotaikų žmogus – neišlaiko darbo monotonijos, ima savarankiškai formuoti kruvinas akcijas, o suimtas nusižudo. Nepaisant visų sunkumų, pasitaikančių personažų kelyje, tunelis vis dėlto užbaigiamas, ir senatoriai sėkmingai pabėga. Tiesa, senatorius Karera, vos atsidūręs laisvėje, neišlaiko „to saldaus žodžio“ realybės, jis miršta nuo širdies smūgio.

Festivaliai, apdovanojimai: Maskvos VIII tarptautinio kino festivalio (1973) Aukso prizas, SSRS dailininkų sąjungos diplomas L.Šengelijai. Antroji III Roterdamo kino festivalio premija (1974). Antroji Antverpeno festivalio premija (1974).

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1973, №11, 11-12 p. (Int. su režisieriumi); 1974, №1, 4-5 p.; Советский экран (Москва), 1972, №18, 9-11 р. Žiūr. knygose: Экран 72/73, М., 1974, 22-27 р. (Л.Арнштам, И.Германова); Евг.Аб. Бронюс Бабкаускас, Ленинград, 1979, 142-146 р.; М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 79-89 р.

Komentaras: Antrasis, stovintis tarp „Visos teisybės apie Kolumbą“ ir vėlesnių „Kentaurų“, Vytauto Žalakevičiaus „Lotynų Amerikos trilogijos“ filmas. Jo pavadinimą įkvėpė Cicerono citata. Taip avantiūrinius juostos įvykius bandyta įkomponuoti tarp gilios senovės ir ateities (jau nufilmavus paskutinį kadrą atėjo žinia iš Bolivijos apie panašių aplinkybių politinių kalinių pabėgimą), sutekti jiems metaforos universalumo. Per autoriaus 75-metį vėl prabilus apie jo įvairiapusę kūrybą, bandyta ir filmui „Tas saldus žodis – laisvė!“ suteikti kitokių, ne vien „revoliucinio epo“ (taip juosta vadinta pastatymo metais), o ir filosofinio grotesko prasmių, kai kuriuose meniniuose sprendimuose, tarkim, ekrane pasirodančiose strėliukėse į personažus su numeriais „№1“, „№3“ įželgti vos ne konspiratyvinę ženklų kalbą. Bet to universalumo, kurį galima būtų priderinti net prie V.Žalakevičiaus tėvynės Lietuvos istorinių paskatų, daugiausia juostoje „Visa teisybė apie Kolumbą“, o mažiausia – sukonkretintuose, prie Čilės aktualijų priderintuose „Kentauruose“. Šia prasme „Tas saldus žodis – laisvė!“ – dar savaip tarpinis kūrinys, nors tada neišvengiamas būtent komunistų tapatinimas su laisve, o taip pat ir tam tikra aura, gaubianti teroristą Benediktą, šiandien, panašu, negali kelti didelių simpatijų filmui, nepaisant ir jo aukščiausios profesinės meistrystės.