Visa teisybė apie Kolumbą

Turinys: Pirmuoju filmo titru paminimas įkvėpimo šaltinis, senovinė keltų legenda apie neišduotą priešams protėvių midaus paslaptį – tegul tam tikslui brolis ir paaukojo brolį.

Neįvardytoje Lotynų Amerikos šalyje siaučia revoliucija. Du jos dalyviai, valstiečiai Pablas ir Pedras nusileido nuo kalnų į mažą miestelį, kad susitiktų su judėjimo lyderiu Kolumbu. Bet iš mokytojo (Mokytojo) jie sužino liūdną tiesą: Kolumbas mirė nuo banalios šiltinės. Šią tiesą reikia slėpti, nes būtent su mirusiojo vardu siejamos didžiausios sukilėlių viltys. Abu ateivius netrukus areštuoja ir įkalina. Kalėjimo viršininkui kapitonui Padriljui svarbu sužinoti, kur Kolumbas – ne dėl idėjų, o dėl valdžios pažadėtos galimos piniginės premijos, kuri skurdžiui Padriljui labai praverstų.Tardymas seka tardymą, juos lydi kankinimai, nors kol kas imtasi tik vieno suimtojo Pablo. Gydytojas Antonijus, panašu, simpatizuojantis sukilėliams, apžiūrinėja belaisvius ir užuominomis siūlo Padriljui galimą sandėrį. Tačiau pastarasis po ilgų kankinimų pats sudaro sandėrį su Pablu, lyg ir nenorinčiu tapti informatoriumi, kol dar gyvas jo bendražygis. Padriljas nušauna Pedrą. O tada Pablas nusikvatoja į veidą kankintojui: draugas buvo silpnesnis, jis galėjo palūžti, o dabar teisybės niekas nesužinos, budelis pralošė. Įsiutęs kapitonas puola į isteriką, tačiau jo jau ateina sanitarai, suvynioja žmogų į audeklą, suriša ir stato jį prie sienos, kur ir iki tol jau stovėjo tokių „mumijų“ pulkas.

Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1970.11.28 (I.Aleksaitė, S.Macaitis); Kalba Vilnius, 1970, №45 (E.Aukštikalnis), 1970, №46 (S.Valiulis); Ekrano naujienos, 1970, №24 (L.Tapinas-V.Žalakevičius: interviu); Ekran (Warszawa), 1970, №25, 12-13 p. Žiūr. knygose: Lietuvos kino menas šiandien, V., 1981, 78-79 p. (S.Valiulis); Евг.Аб. Бронюс Бабкаускас, Ленинград, 1979, 133-142 р.; М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 76-81 р.

Komentaras: Paprastai teigiama, kad „Visa teisybė apie Kolumbą“ buvusi vien eskizu būsimajai V.Žalakevičiaus „Lotynų Amerikos trilogijai“. Bet pagal prasmę bei meniškumą tai visiškai savarankiškas stiprus kūrinys, atstovaująs lietuvių kine retą intelektualinio grotesko (vėliau menininko puoselėto ir „Avarijoje“ pagal F.Durenmattą) žanrą. Sąlyginis žaidimas nereikalauja kruopštaus realistinio piešinio, užtat sąlyginė „Lotynų Amerika“ nufilmuota prie Vilniaus Aušros vartų ir vienintelėje kalėjimo dekoracijoje, personažai dažnai primena ženklus, kurių, beje, visai pakanka ekrane verdančiam intelektualiniam disputui. Šioje pastatymo prasme kuklioje juostoje V.Žalakevičius ėmėsi įnirtingos totalitarizmo analizės. Revoliucionierius jis rodo neturinčius nieko, išskyrus Kolumbo įvaizdį, – panašiai, kaip beveik po 20 metų susiejančiu visą Lietuvą įvaizdžiu tapo „Baltijos kelias“. Labai reikšmingas kapitono Padriljo paveikslas – juo tarsi tiriama, kokiais būdais paprasčiausi apolitiški žmogeliai tampa totalitarinės valdžios įnagiais. Į savo dramatišką pasakojimą autorius kartais taupiai įveda dar sustiprinantį įtampą rapidinį filmavimą, pabrėžiantį parabolinę juostos prasmę. Metaforiškai nelauktas ir finalinis kadras, kuriuo pagaliau atskleidžiama „mumijų“ paslaptis.

Tolesni V.Žalakevičiaus filmai, susieti su Lotynų Amerika, -- „Tas saldus žodis – laisvė!“ (1972) ir ypač vien Rusijos kino pastangomis statyti „Kentaurai“ (1978) pernelyg nuslydo į politinę konkretiką, užtat tokios visuotinumo prasmės nebeturėjo.

© Saulius Macaitis