Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio
Filmografija:Scenarijaus autorius – Maciejus Drygas. Režisierius – Raimundas Banionis. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkas – Algirdas Bružas. Kostiumų dailininkė – Daiva Petrulytė. Kompozitorius – Faustas Latėnas. Garso operatorius – Romualdas Fedaravičius. Antroji režisierė – Marija Bilinskaitė. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Montažas – Vanda Survilienė. Grimas – Ksavera Pinelienė. Dekoratorė – N.Vanagaitė. Fotografija – M.Juknevičiūtė. Kombinuoti filmavimai: operatorius – S.Gordikas, dailininkai – O.Savickis, D.Pinkevičiūtė. Asistentai: B.Biliūnienė, A.Krapavickas, G.Mažuikienė, V.Pukinskaitė, E.Svilaitė, R.Strazdaitė, E.Šernaitė, D.Vizgirdaitė, R.Žilinskas.
Daina „Nenusigąsk, tai aš“ -- Vytauto Kernagio. Daina „Nieko iš to“: žodžiai S.Jonausko, muzika F.Latėno, atlieka P.Meškėla. Daina „Užgimimas“: žodžiai R.Danio, muzika F.Latėno, atlieka P.Meškėla.
Vaidina: „Džagerį“ – Augustas Šavelis, Riną – Gabija Jaraminaitė (Gabija Ryškuvienė), jos motiną -- Jūratė Onaitytė, Ingą-„Fernandelį“ – Jurga Kasčiukaitė, Tėvuką – Gediminas Karka, „Fazaną“ – Linas Paugis, „Šoferį“ – Rolandas Kazlas, „Mažių“ – Giedrius Čaikauskas, Tomą – Raimondas Gaižutis, „Džagerio“ tėvą – Karolis Dapkus, motiną – Laimutė Štrimaitytė, tardytoją Kostą – Arūnas Sakalauskas, kunigą Joną – Juozas Marcinkevičius, Baranauską, anglų kalbos mokytoją, -- Algimantas Kundelis, mokyklos direktorių -- Leonardas Zelčius, klasės auklėtoją -- Gražina Balandytė, kino režisierių – Vadimas Andrejevas, milicijos karininką -- Sigitas Račkys; Jonas Braškys, Galina Dauguvietytė, Ona Knapkytė, Ramūnas Žilakauskas, Tauras Čižas, Gražina Kernagienė, Ina Rosenaitė, Vilhelmas Vaičekauskas, Elena Savukynaitė, Rimvydas Muzikevičius, Algimantas Zigmantavičius, Valentinas Klimas, Algirdas Kubilius, Gintautas Pečiūra, Jonas Naujokas, Elžbieta Laucevičiūtė, A.Jegorovas, Elena Gaigalaitė, G.Klimka, A.Miltinšas, L.Raudonis, E.Savickas, L.Urniežienė ir kt.
Drama.
Turinys: Įžanginis titras konkretus: „Kaunas, 1972 metai“. Grupelė jaunų draugų, susibūrusi buvusio „Amerikos“ viešbučio rūsiuose, per menką „Spidolą“ klausosi Liuksemburgo radijo, žavisi „Rolling Stones“ grupe, patys – ypač 17-metis, pramintas „Džageriu“, -- bando muzikuoti. Jie parašo laišką į tą radijo stotį su savo pageidavimais, bet laiškas neaišku kaip patenka į mokyklą, kurioje anglų kalbos dėstytojas barasi dėl kalbos nemokėjimo, tuo sąmojingai dengdamas „ideologinį nusikaltimą“. Žinoma, KGB jau įsidėmėjo kaimynų grupę, prie kurios prisijungia ir Rina, visai nenorinti palikti tėvynės, bet motinos raginama drauge išvykti į Izraelį. Jaunųjų grupė, pasiskolinusi vyresnio draugužio „Fazano“ daug regėjusį automobilį, važiuoja į Palangą, traktuodami išvyką kaip lietuvišką Vudstoką. Po džiugaus bendraminčių iš įvairių Lietuvos kampelių susitikimo pajūrio miške, muzikos vakaro, Rinos ir „Džagerio“ suartėjimo, ateina ūkanotas rytas, o su juo – sovietų milicijos būriai. „Vudstokiečius“ brutaliai gaudo, muša, kerpa plikai, veža atgal. Pakeliui jie atsitiktinai sužino, jog Kaune susidegino jaunuolis, palikęs raštelį „Mirštu už laisvą Lietuvą“. Iš tiesų, Kaune vyksta neramumai, gatvėmis žygiuoja patriotinius šūkius skanduojantis jaunimas, bet su juo susidorojama, kaip ir Palangoje. „Džagerį“ išsišaukia KGB, tardytojas bando jį bergždžiai vilioti bendradarbiavimo perspektyva. Tėvai bijosi dėl „Džagerio“, Rina emigravo, senasis Tėvukas, buvęs ikikarinės Lietuvos karininkas, mirė. Bet viltis lieka. Pradiniuose kadruose mašinos užbėrė ir užasfaltavo netoliese prie „Amerikos“ tekantį upeliuką. Finale, naktį, pasigirsta duslūs dūžiai; susirinkusių su žvakėmis senų ir jaunų žmonių akivaizdoje vandens tėkmė pralaužia asfaltą ir išsiveržia laisvėn.
Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1990, №8, 10-11 p. (N.Aukštaitytė), 1991, №3, 6-7 p. (V.Jauniškis); Новые фильмы (Москва), 1991, №7, 1-2 р. (М.Фридман); Экран и сцена, 1991, №33 (А.Колбовский). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 41-42 p. (S.Macaitis).
Festivaliai, apdovanojimai: Dalyvavo 40-ojo Berlyno tarptautinio kino festivalio (1991) „Panoramos“ programoje. Rodytas Upsalos (Švedija) 1992 metų kino festivalyje.
Komentaras: Vienas ryškiausių režisieriaus Raimundo Banionio filmų. Atrodytų, 1990-aisiais palietęs lietuvių jaunimo antisovietinių bruzdėjimų medžiagą, autorius buvo tarsi iš anksto pasmerktas politinei konjunktūrai. Tuo tarpu, padedamas kultūringo, aiškaus ir tuo pačiu metu įgalinančio spontaniškumą lenkų kolegos M.Drygo scenarijaus, R.Banionis sukūrė jaunatvišką, patrauklų, dinamišką bei universalų kūrinį, kuriame vienu metu įskaitomos ir niūrios sovietinės tikrovės realijos, ir visų laikų bei geografinių platumų jaunimo nonkonformizmo nuotaikos. Kartais atrodo, kad „brandaus socializmo“ epocha, jos idiotiški tarnai tarsi patys provokuotų vis gilėjančią jaunimo konfrontaciją. Juk pradžioje jaunų personažų siekimai – tokie elementarūs, neturintys kažkokios sąmoningos krypties: pasiklausyti roko muzikos, užsiauginti kiek ilgesnius plaukus, išreikšti save daina, susidraugauti su bendraamžiais lietuviškame Vudstoke. Tų siekių visišką neatitikimą diskriminacinės valdžios mašinos reakcijai jau suvokia net „Mažius“.
Labai tiksliai filmui parinkti pagrindiniai atlikėjai A.Šavelis, G.Jaraminaitė, J.Kasčiukaitė, R.Kazlas, G.Čaikauskas. Net ir tie, kuriems skirta mažiau vietos („Šoferis“), turi aiškią biografiją, tegul keliais štrichais apibūdinamą. Ansambliškumas puošia juostą iki šiol, lemia jos autentiškumą.
„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ – autentiškas retro, tačiau vargu bau istorinis kūrinys. Galbūt jį savaip įkvėpė plačiai Lietuvoje nuskambėjęs R.Kalantos viešas susideginimas, bet ekrane svarbesni pramanyti personažai, jų jaunystės atmosfera. Pasitaikantį naivų patetiškumą (pirštai, keliami sovietų sraigtasparniams kaip „V“ – „Victory“) gražiai teisina pats herojų amžius. Nepaisant dinamikos, filmas drauge ir simboliškas, tačiau jo meniniai sprendimai gerokai skiriasi nuo įprastinio lietuviškojo abstraktaus simbolizmo. Net užasfaltuotos ir finale vis dėlto prasiveržiančios upės motyvą galima traktuoti dvejopai – ir realistiškai, ir simboliškai. Todėl kūrinio patriotizmas – ne vienadienis, jis nėra vien deklaruojamas, kaip tai pasitaikydavo vėlesniuose lietuvių kino kūriniuose, kurių autoriai neatsižvelgė į „Vaikų iš „Amerikos“ viešbučio“ paprastas, bet reikšmingas pamokas.
® Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
Susiję straipsniai:
