1958 /

Kalakutai

Vaidybinis – 1958, Lietuvos kino studija, 70 min., nespalvotas. Lietuvoje išliko filmo fragmentai. – 1958

Filmografija: Scenarijaus autorius – Augustinas Gricius. Režisierius – Vytautas Mikalauskas. Operatorius – Jonas Gricius. Dailininkas – Mečislovas Bulaka. Kostiumų dailininkė – Nijolė Klišiūtė. Kompozitorius – Antanas Belazaras. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius.

Vaidina: Petrą Stumbrą – Napoleonas Bernotas, Pusdešrį – Napoleonas Nakas, Pudešrienę – Vanda Lietuvaitytė, kleboną Šešplaukį – Petras Žindulis, Izabelę – Albina Tumkevičienė, Vikšrą – Alfonsas Dobkevičius, varpininką Bandzą – Valys Derkintis, Kigą – A.Kavaliauskas, Rožytę – V.Šarūnaitė, Barbę – Janina Dulskytė, Teklę – Ona Šauleckaitė, Petronėlę – Veronika Fakėjėvaitė ir kt.

Satyrinė komedija.

Turinys: Nors šie kvailoki, triukšmingi, pasipūtę naminiai paukšteliai filmo kadruose tikrai pasirodo, kiekvienam aišku, kad autoriai šmaikštauja, būtent su kalakutais lygindami pagrindinius personažus – senosios Lietuvos provincijos miestelio ponus. Klebonui Šešplaukiui streikavo skrandis, užtat gydytojas jam prirašė kalakutienos. Gaspadinė nusiuntė pas turtingą Pusdešrį paukščių, kurių šeimininkas kaip tik norėjo atsikratyti – įgrįso jie savo riksmais. Bet suktas bernas Stumbras, išgirdęs apie situaciją, kad pasilinksmintų, prifantazavo, kad Pusdešrio kalakutai – ypatingi, jų paragauti pati Anglijos karalienė trokštanti. Gandu patikėjo visi, vietinės bobelės dar visaip jį išpūtė. O klebonas ir gaspadorius tapo priešais, įžvelgdami vienas kito nepaprastą klastą. Norėjęs juos sutaikyti varpininkas vos kojas išnešė.

Publikacijos: Tiesa, 1959.04.16; Valstiečių laikraštis, 1958.11.23; Советская Литва, 1959.04.3; Советская Белоруссия (Минск), 1962.09.09; Советский экран (Москва), 1962, №18.

Komentaras: Žinoma, nors sovietų žinynuose ir rašyta, kad „Kalakutai“ – satyra, pašiepianti valdančiąją smetoninės Lietuvos klasę, iki realios satyros jai labai toli. Tai paprasčiausias anekdotas, kuriame net maža medžiagos pilnametražei juostai. Režisūra neskoninga, fiziologinė, galiausiai – neįdomi. Nematyti raiškesnių personažų, nors juos pervaidindami kuria ir įdomūs aktoriai. Nesusipratimas, vadinęsis „Kalakutais“, pridarė nemažai žalos. Pirmiausia, režisierius V.Mikalauskas jau niekada nebeatsitiesė ir negrįžo į vaidybinį kiną: jam teko dirbti filmų dubliaže, užsiiminėti kino populiarinimu. Be to, lietuvių publika, pamačiusi, kaip ją kvailina, iš inercijos atmetė ir kiek vėlesnę (visai prasmingą) režisieriaus Raimondo Vabalo politinę satyrą „Marš, marš, tra-ta-ta“, tad lietuvių kinematografininkai ilgus metus bijojosi linksmesnio žanro kaip kokio baubo.

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų